Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Agnė Abromaitė: „Niekad nesvajojau apie WNBA, o olimpiada nuo pat mažens buvo kažkas stebuklingo“

Agnė Abromaitė
Šarūno Mažeikos/BFL nuotr. / Agnė Abromaitė
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Agnė Abromaitė su Valensijos „Ciudad Ros Casares“ ekipa žaidė šių metų moterų Eurolygos finalo ketverte, ten ispanės ir liko ketvirtos. Ispanijos pirmenybėse komanda užėmė antrą vietą. Toks rezultatas prieš tai keturis kartus iš eilės šalies čempionu tapusio Valensijos klubo netenkino.

Su Lietuvos krepšinio rinktine Senojo žemyno pirmenybėms, kurios birželio 18 d. startuos Lenkijoje, besiruošianti A.Abromaitė nebuvo patenkinta savo vaidmeniu žvaigždžių pilnoje „Ciudad Ros Casares“ komandoje ir tikina, kad kitą sezoną į Valensiją nesiruošia grįžti.

31-erių metų krepšininkė neslepia, kad jos karjeroje likęs didžiausias tikslas nesusijęs su klubiniu krepšiniu. A.Abromaitė dega noru žaisti Londono olimpinėse žaidynėse, kur Lietuvos moterų rinktinė dar niekada nebuvo.

„Labai noriu pakliūti į olimpiadą, tai mano svajonė. Niekad nesvajodavau žaisti WNBA, o olimpiada nuo pat mažens buvo kažkas stebuklingo. Labai norėčiau dalyvavimu olimpinėse žaidynėse pabaigti karjerą nacionalinėje rinktinėje“, – interviu 15min.lt teigė A.Abromaitė.

KOMANDOJE NEBUVO ŠIRDIES

Agne, kaip vertinate Valensijos klubo rezultatus šį sezoną?

Patekti į Eurolygos finalo ketvertą buvo komandos tikslas. Už tai gavome premijas (šypsosi). Taigi, manau, įvykdėme klubo lūkesčius. Aišku, norėjosi daugiau, bet, mano nuomone, į finalo ketvertą atvykome ne visiškai pasiruošusios. O Ispanijos lygoje užduočių neįvykdėme – likome antros.

O savo pačios žaidimą?

Aš Ispanijos lygoje nežaidžiau nuo pat Naujųjų metų. Nuo Kalėdų du mėnesius gydžiausi Achilo sausgyslės traumą, o po to klubo vadovybė nusprendė, kad rizikinga man grįžti į aikštelę, todėl paliko mane įregistruotą tik Eurolygos varžybose. Ispanijos lygoje vietoj manęs į paraišką įtraukė kitą žaidėją.

Tokį klubo sprendimą visiškai suprantu. Medikai turėjo rimtų įtarimų, kad trauma gali atsinaujinti. To buvo baiminamasi. Klubui buvo likusi viena galimybė pakeisti žaidėją ir jis tuo pasinaudojo. Tiesa, ir vėl nepasisekė: mane pakeitusi Sonia Reis netrukus susiplėšė kelio raiščius, o manęs atgal vėl įregistruoti negalėjo, nes klubas jau buvo išnaudojęs visus tris keitimus. Ispanijoje per sezoną komandos paraiškoje galima atlikti tris keitimus. Nors buvau jau įgijusi neblogą formą, grįžti negalėjau. Taip komanda, galima sakyti,  liko be ketvirto numerio.

Ar jau visiškai atsigavote po traumos?

Jau atsigavau. Žinoma, kiekvieną dieną turiu daryti specialius pratimas, bet viskas gerai. Kaip patyriau traumą? Tiesą sakant, tai nebuvo trauma, o uždegimas. Staiga ėmė skaudėti. Vieną dieną po treniruotės tiesiog negalėjau pareiti namo. Vėliau niekas taip ir nesugebėjo paaiškinti, kaip tai atsitiko. Valensijoje – daug žaidėjų individualisčių. Nėra komandos sielos, nėra, kad viena už kitą eitų, kiekviena galvoja tik apie save. Tokioje komandoje nėra labai malonu žaisti.

Ar Valensijos klube liksite ir kitą sezoną?

Ne, nenorėčiau grįžti. Nebent pasirašyčiau kokių keturių metų kontraktą (juokiasi).

Kodėl?

Aš pratusi prie kitokių komandų. Valensijoje – daug žaidėjų individualisčių. Nėra komandos sielos, nėra, kad viena už kitą eitų, kiekviena galvoja tik apie save. Tokioje komandoje nėra labai malonu žaisti. Nėra malonu, kai treneris pasako, kad metikių turime užtektinai, o tu atvažiavai pabūti tik užtvaru statant ar kamuolį perduodant. Šiais metais pailsėjau, tuo džiaugiuosi, bet dabar vėl norisi krepšinio. Dar vieną sezoną sėdėti ant suolo, vėl nemesti į krepšį ir tik užtvaras statyti – nežinau, ar galėčiau.

Bet sakote, kad jei pasiūlytų ilgalaikį kontraktą...

Jei kitąmet užsisėdėsiu, pamirš, kad apskritai esu. Kad galiu įmesti į krepšį, padaryti kažką daugiau. Likčiau nebent tuo atveju, jei pasiūlytų likti ilgesniam laikotarpiui – iki karjeros galo. Pinigus pasiimi ir sėdi, ilsiesi. Kūnui tai į naudą (juokiasi). Aišku, tai tik pamąstymai, derybų su „Ciudad Ros Casares“ kol kas jokių nėra ir vargu, ar bus. Tiesiog sakau, kad ilgalaikis kontraktas – vienintelė sąlyga, dėl kurios sutikčiau grįžti į Valensiją.

Gailitės, kad prieš metus iš Saragosos persikėlėte žaisti į Valensiją?

Nesigailiu, pailsėjau. Žinote, kokia privilegija ilsėtis ir už tai dar pinigus gauti (šypsosi)...

SU JAVTOKU BENDRAVO, SU STANKEVIČIUM – NE

Tad kokie kito sezono planai? Nuo 2005-ųjų žaidžiate Ispanijoje, norėtumėte ten likti ar vykti į kitą šalį?

Norėčiau likti Ispanijoje, bet ten dabar ne kas su pinigais, krizė baisi. Pernai išlaukiau pasiūlymo, neskubėsiu ir šįkart. Jau galėjau pasirašyti sutartį, bet su agentu nusprendėme, kad geriau palaukti, kol pasibaigs Europos čempionatas. O jeigu stebuklą sukursime... (šypsosi). Kas siūlė kontraktą? Lai lieka paslaptimi.

Galbūt Jaketerinburgo UGMK, kurios treneriu neseniai buvo paskirtas Lietuvos rinktinės strategas Algirdas Paulauskas?

Jie jau susipirkę žaidėjas. Kaip sakiau, aš tokioje komandoje nenorėčiau žaisti. Ten, spėju, dar baisiau nei Valensijoje. Komandoje, kur vien žvaigždės, širdies nėra. Girdėjau, ir pykčių, ir muštynių ten būdavo. Nenorėčiau tokioje komandoje žaisti, tai vargintų.

Valensijoje šį sezoną žaidė ir krepšininkas Robertas Javtokas bei futbolininkas Marius Stankevičius. Ar teko su jais bendrauti?

Su Robertu Javtoku ir jo žmona buvome susitikę, persimesdavome keliais žodžiais ir prieš treniruotes. Su futbolininku nebendravau. Tik kartą į rungtynes buvau nuėjusi. Nepamenu tik, kokios tai rungtynės buvo – bet vietinės, ne Čempionų lygos. Futbolas man ne prie širdies, tiesiog ėjau palaikyti draugams kompaniją.

OLIMPINĖS ŽAIDYNĖS IR KARJEROS PABAIGA

Paskutiniame Europos čempionate Lietuvos rinktinė liko 12-a. Tai blogiausias rezultatas per 20 metų. Šiemet rinktinei keliami aukšti tikslai – pakliūti į penketuką, kas leistų kovoti dėl kelialapio į 2012 m. Londono olimpines žaidynes. Ar po paties nesėkmingiausio čempionato tokie tikslai objektyvūs? Kas pasikeitė?

Kas pasikeitė? Treneris pasikeitė. Pernai su naujuoju senuoju treneriu (Algirdu Paulausku, – red. past.), prie kurio esame pripratę, kuris žino moterų krešinį ir kuriam nėra sunku moterims vadovauti, labai sėkmingai žaidėme atrankos varžybose. Buvo visai kitas žaidimas, visai kita atmosfera komandoje. Tai viską pasako. Manau, tas iškeltas tikslas yra pasiekimas.

Sandra Linkevičienė minėjo, kad jūs labiausiai iš visos rinktinės trokštate pakliūti į olimpiadą, nes jums tai gali būti paskutinis šansas...

Taip, aš labai noriu. Noriu pakliūti į olimpiadą, ir tuo mano dalyvavimas rinktinėje baigtųsi. Labai noriu, tai mano svajonė. Niekad nesvajojau žaisti WNBA, o olimpiada nuo pat mažens buvo kažkas stebuklingo. Jeigu visos viena už kitą stovėsime, jei kovosime, galbūt ir pakliūsime.

Ko trūksta šiai rinktinei?

Ši rinktinė puiki. Ko jai gali trūkti?

Na, pavyzdžiui, kaip ir vyrų rinktinėje, kalbama apie įžaidėjo problemą...

Manau, kad Sandra (Linkevičienė, – red. past.) atlaikys. Aišku, gerai būtų turėti stiprią įžaidėją, bet nėra ko skųstis. Rasti, kuo skųstis, visada galima. Man galbūt norėtųsi, kad rinktinėje būtų ir dar viena stipri vidurio puolėja – patyrusi vidurio puolėja. Galima prisigalvoti daug, ko trūksta, bet tai, ką turime, nėra mažai. 

Ar tai, kad esate viena vyriausių komandoje, prideda funkcijų už aikštės ribų?

Žinoma, stengiuosi padėti ir aikštelėje, ir už jos ribų. Pasakyti jaunoms žaidėjoms, kokias klaidas daro. Yra treneriai, bet jie ir taip daug užduočių turi. Tiesa, žmogus, kuris mus suburia už aikštės ribų, yra mūsų masažistė Miglė. Visada renkamės pas ją (šypsosi).

Niekad nesvajojau žaisti WNBA, o olimpiada nuo pat mažens buvo kažkas stebuklingo. Jeigu visos viena už kitą stovėsime, jei kovosime, galbūt ir pakliūsime.

Jei rinktinė prarastų galimybę žaisti olimpiadoje, tai būtų jūsų paskutiniai metai vilkint nacionalinės komandos marškinėlius?

Tikriausiai, kad taip. Nenoriu daryti kaip daugelis kitų žaidėjų, kurios apsiskelbia, kad štai jau kitąmet tikrai baigs karjerą rinktinėje. Niekad nežinai, kaip bus. Galbūt norėsis grįžti. Aš į Lietuvą ir taip retai grįžtu, o dažniausiai – būtent dėl rinktinės. Grįžtu į rinktinę, tuo pačiu pasimatau su draugais, artimaisiais. O po to vėl Lietuvėlėje manęs nėra. Jei nevažiuosiu į rinktinę, gal nebus ko ir į Lietuvą grįžti? Vis dar jaučiu tą trauką. Norą pažaisti, susitikti, pabūti. Aišku, po metų galbūt manęs jau ir nebekvies. Yra jaunimo, auga tikri žvėriukai.

Ar rinktinėje jaučiasi meistriškumo atotrūkis tarp „legionierių“ ir LMKL žaidžiančių krepšininkių?

„Viči-Aistės“ žaidžia Eurolygoje, tad nesijaučia, kad šios komandos žaidėjos būtų prastesnės. Iš kitų LMKL komandų į rinktinę pakviestos jaunos žaidėjos. Jų atotrūkis jaučiasi, tačiau sunku pasakyti, ar tai dėl jų jauno amžiaus, ar dėl to, kad LMKL žaidžia. Juk aš ir pati būdama jų amžiaus gerokai atsilikau nuo tuometinių rinktinės senbuvių.

Kas pasikeitė Europos moterų krepšinio žemėlapyje nuo to laiko, kai pati debiutavote nacionalinėje rinktinėje?

Labai pasitempė Baltarusija. Anksčiau nebūdavo, o dabar kelinti metai elite. Visos kitos lyderės liko tos pačios – ispanės, čekės, prancūzės. Tiesa, manau, kad rusės šįkart bus silpnesnės. Norėčiau manyti, kad taip bus (šypsosi). Kodėl? Dėl trenerio pasikeitimo ir dėl to, kad dauguma jų savo klubuose šiemet nedaug žaidė. Šiandieninė Rusijos rinktinė neatrodo grėsmingai. Ispanės, prancūzės gąsdina, rusės – ne. Galbūt pasirodys, kad esu neteisi, bet tokia yra mano nuojauta. O su mažomis komandomis visada yra sunku žaisti, nes nežinai, ko iš jų laukti. Manau, Europos čempionate bus sunkios visos rungtynės ir kautis reikės su kiekviena varžove.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 24sek