– Šiandien (antradienį) geriausios metų komandos rinkimuose triumfavo Lietuvos jaunimo krepšinio rinktinė. Kaip manote, kur jos sėkmės paslaptis? – žurnalistai paklausė LKF prezidento A.Sabonio.
– Būna kartais tos auksinės komandos. Tai yra auksinė komanda, kurioje visiems viskas tinka: žaidėjams treneris, treneriui – žaidėjai. Jie nuo pat mažiukų, nuo pat savo pradžios viską laimi. Parodė vaikinai charakterį tiek per Europos čempionatą Vilniuje, tiek pasaulio čempionate Rygoje. Žinote, man žiūrint į šią komandą kilo mintis, kad jie turi tokį naują bruožą – kovotojų. Tokį bruožą, kokio mūsų Lietuvos krepšiniui trūko. Tie krepšininkai kažkokie kitokie.
– Kiek metų gali prireikti, kol šis jaunimas įsitvirtins suaugusiųjų krepšinyje?
– Kai kas jau įsitvirtina, o kai kas dar turi truputėlį palaukti. Visgi aš manau, kad Lietuvos krepšinio ateitis turėtų ateiti per juos.
– Ar Lietuvos krepšinio rinktinės pasirodymas tapo didžiausiu nusivylimu šiemet?
– Aišku nuvylė, bet juk rinktinė nebuvo surinkusi stipriausios sudėties. Trūko traumuotų žaidėjų, sportinės laimės ir galbūt būtume praėję makedonų barjerą. O tuomet galbūt ir kažkokį medalį laimėję. Jei ne Lino (Kleizos – red. past.) ir Jono (Mačiulio – red. past.) traumos, viskas būtų buvę kitaip. Juk ant jų buvo lipdomas visas žaidimas. Tas išmušė iš vėžių. Treneriui nelengva buvo.
– Visi tikėjosi aukso. Galbūt krepšininkai sulaukė per didelio spaudimo?
– Nuo jūsų tas spaudimas ir priklauso. Jūs kuriate ažiotažą. Aš to spaudimo nedariau, bet kas be ko, vyrai tą jautė.
– Kokie yra pasiruošimo olimpiniam atrankos krepšinio turnyrui Venesueloje planai?
– Planai geri vien tuo, kad prasidėjo NBA sezonas. Linas Kleiza galų gale galės treniruotis, vėliau įsijungs į žaidimą. Taip pat galvojame, kad Jonas Mačiulis netrukus baigs reabilitaciją ir pradės kažkur žaisti. Džiugu, kad „Žalgirio“ rinktinės nariai per paskutines Eurolygos rungtynes parodė, jog visgi jie žaidžia krepšinį, nes iki tol buvo liūdnokas vaizdas. Kol kas vienintelis palinkėjimas, kad nebūtų daugiau tų traumų ir galėtume surinkti visus, kuriuos turime.
– Ar reikia nerimauti dėl to, kad mūsų rinktinei teks žaisti Venesueloje? Juk dėl to pučiamas toks burbulas.
– Na, paklausykite. Tai ko tada važiuoti į tą olimpiadą? Jeigu nori kažką laimėti, nereikia žiūrėti, stiprus varžovas ar lengvas, šalis toli ar arti. Gavosi taip, kaip gavosi. Gyvenimas eina į priekį. Važiuosim ten laimėti to kelialapio.
– Kaip apibūdintumėte savo metus? Jie buvo įdomūs įvairiomis prasmėmis – tapote LKF prezidentu.
– Įsivaizduokite, net infarktą patyriau (juokėsi)! 2011-ieji! Kiek visko įvyko.
– Kokie jums buvo šie metai? Kas labiausiai įsiminė, įstrigo?
– Man geri sakyčiau, jei kalbėsime apie mane. Mano abu sūnūs laimėjo po aukso medalį, tad kaip tėvas negaliu būti nepatenkintas. 11 numeriukas ant visų medalių dėtas. Pasaka. Kaune vyko Europos čempionato finalas, o tai buvo didelis įvykis šalyje. Pagaliau Kaunas sulaukė to, ko buvo vertas – puikios krepšinio salės. Kas dar? Dėl sveikatos? Infarktas... Ne kiekvieną dieną tokie dalykai nutinka. Daugelis nežino, kas tai yra, o aš dabar jau žinau.
– Ko norėtumėte palinkėti Lietuvos krepšiniui ir visiems šalies sportininkams?
– Visiems norėčiau palinkėti sveikatos. Jei nėra traumų, tuomet galima ar pasiekiant, ar nepasiekiant, bet sužinoti, kaip viskas yra iš tikrųjų. Šiais laikais tų traumų velniškai daug – ir jaunimo, ir vyrų lygyje. Svarbiausia išsaugoti sveikatą, o tada bus ir tų pergalių, ir to džiaugsmo. Ne tik krepšinyje, nes viskas priklauso nuo sveikatos.
