Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Auganti krepšinio viltis iš Šiaulių – penkiolikmetis 2,05 metro Rokas Gadiliauskas: „Prie skausmo jau įpratau“

Rokas Gadiliauskas
Asmeninio albumo nuotr. / Rokas Gadiliauskas
Šaltinis: „Šiaulių naujienos“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Grįžęs iš Barselonos (Ispanija), prestižinės Michaelo Jordano krepšinio stovyklos, Šiaulių krepšinio akademijos „Saulė“ narys Rokas Gadiliauskas džiaugėsi įgyta nauja patirtimi. „Nike“ padalinys „Jordan Brand“ visame pasaulyje ieško jaunųjų krepšinio talentų ir suteikia jiems galimybę parodyti tai, ką sugeba geriausiai, susirungti su perspektyviausiais jaunaisiais pasaulio krepšininkais. R.Gadiliauskas žaidė ir treniravosi drauge su jais.

Tačiau R.Gadiliauskui ši stovykla tik viena tarpinė stotelė, neabejotinai vedanti profesionalaus krepšininko karjeros link. Šiuo metu penkiolikmetis mokosi Lieporių gimnazijos pirmoje klasėje. Tačiau iš pirmo žvilgsnio nepasakysi, kad jaunasis krepšininkas – moksleivis. Įspūdingo ūgio (2 m 5 cm) vaikinui užeinant į redakciją reikėjo palenkti galvą. Paklaustas, ar dar augs, R. Gadiliauskas šypsodamasis tarė, kad gal centimetrą ar du.

„Teko siųsti į Ispaniją plaštakos nuotrauką testavimui ir ten tikrino, koks bus mano ūgis. Pranešė, kad dar daugiausia porą centimetrų paaugsiu“, – sako R. Gadiliauskas.

– Kodėl krepšininko kelias?

Rokas: Viskas prasidėjo pirmoje klasėje. Tiesiog klasiokas pasiūlė žaisti krepšinį. Nuėjau į pirmąją treniruotę ir iš karto kamuolį paėmiau į rankas. Buvo labai smagu sulig pirmaisiais metimais. Noras buvo didžiulis kiekvieną dieną eiti į treniruotę ir sportuoti. Ir iki šiol noras nepradingo – noriu eiti ir žaisti krepšinį, ir niekada nesustoti.

Tiesa, pradinėse klasėse kartais būdavo, kad nelabai norėdavau eiti į treniruotes, bet vos tik įžengdavau į aikštelę iš karto žaidimas mane įtraukdavo. Krepšinį lankyti pradėjau buvusioje Aukštabalio, dabartinėje „Rasos“ progimnazijoje. Keitėsi grupės, treneris  nebegalėjo treniruoti ir ėmė didesnius vaikus, tad antroje klasėje perėjau pas kitą trenerį. Vėliau norėjau pereiti į Antano Sireikos krepšinio akademiją, tačiau nusprendžiau treniruotis „Saulės“ akademijoje.

Mama Jūratė Gadiliauskienė: Prasidėjo baigiant pirmąją klasę, pavasarį. O buvo visko, pavyzdžiui, jis norėdavo pažiūrėti televizorių, juk rodydavo filmukus tuo laiku, kada treniruotė prasideda, tad jau sakydavo, gal nebenoriu. Juk buvo mažas – pirma klasė, pradinė. Visaip būdavo – ir įkalbu ir neįkalbu, bet viskas būdavo tik jo noru, neversdavau. Įkalbėtas ar ne, bet atsidūręs žaidimo aikštelėje Rokas visuomet atsigaudavo.

Rokas: Patys pirmieji mano metimai lietė lanką, bet nebuvo taiklūs, tačiau treneris man pasakė, kad jau tada žaidžiau gerai. Kitų vaikų metami kamuoliai dažniausiai net neliesdavo lanko.

J.Gadiliauskienė: Pirmasis jo treneris buvo Marius Krapikas. Jis sakydavo, kad matosi, kaip vaikų akys dega noru žaisti, nesvarbu, kad jie dar „nieko nepadaro“, jiems dar sunku. Svarbiausia – noras ir užsispyrimas žaisti, jeigu tai nepradings, tikrai bus galima išmokti visko. Treneris taip pat ir perspėjo, kad ateityje irgi bus labai sunku. Šiai dienai Rokas lygiai taip pat, kaip ir per pirmąsias treniruotes, žaidžia krepšinį užsidegęs.

– Kokie tavo laimėjimai?

Rokas: Pirmasis mano apdovanojimas buvo 2008 metais Panevėžyje, tai buvo pirmasis turnyras, žaidėme su vyresniais. Tuomet buvau išrinktas naudingiausiu žaidėju. Tų pačių metų žiemą žaidėme Vilniuje ir užėmėme ketvirtąją vietą, o aš buvau vėl išrinktas naudingiausiu žaidėju. 2009 metais Biržuose vykusiame turnyre buvau išrinktas naudingiausiu. 2011 metais taip pat tapau naudingiausiu žaidėju. O vėliau – apdovanojimai iš „Saulės“ akademijos.

Tarp efektyvumo ir surinktų taškų esu šiuo metu pirmas Lietuvoje tarp bendraamžių. Per rungtynes surenku maždaug 23 taškus, po vienuolika-dvylika kamuolių. Per kiekvienas rungtynes mano efektyvumas siekia 26,5. Ir čia vertinant dešimt sužaistų pastarųjų rungtynių, nes per patirtas traumas teko praleisti, negalėjau daug žaisti. 

– Koks tas komandinis žaidimas?

Rokas: Komandoje sutariame labai gerai. Pagaliau šiais metais pradėjome daugiau bendrauti tarpusavyje, treneris sakė, kad efektyvi komandos komunikacija lemia efektyvesnį komandinį žaidimą. Taip ir yra – tai padėjo čempionatuose iškovoti daug daugiau. Jeigu vienam žaidėjui nepasiseka, kuris „tempia“ kiekvienas rungtynes, tai kitas stengiasi arba visi bendrai „sumeta“ daug taškų. Įvairiai pasitaiko per rungtynes – kartais pavyksta mums bendrauti ir vienam kitą stebėti, kartais – ne. Tačiau bet kokiu atveju vienas kitą stengiamės papildyti.

– Nėra baimės prieš rungtynes?

Rokas: Dabar baimės jokios nebėra. Anksčiau labai bijodavau. Kartais net nebenorėdavau važiuoti į varžybas. Laukdavau, kad tik manęs neišrinktų, prieš varžybas nenorėdavau nieko valgyti. Kai dabar pagalvoju – tai buvo labai kvaila. O dabar laukiu kiekvienų varžybų. Po jų – laukia kitos emocijos. Jeigu laimime, be abejo, labai smagu, lieka tik geros emocijos.

Ypač būna apmaudu, kai pralaimi tik vienu tašku, lieka tikrai didžiulis nusivylimas. Su tokiu pralaimėjimu sunkiai tenka susitaikyti. Grįžtant namo stengiuosi pabūti vienas, pasiklausau muzikos per ausines, nes nesinori su niekuo bendrauti. Tada tiesiog norisi grįžti kuo greičiau namo. Jeigu pralaimėjome daug taškų, tuomet tokio didelio nusivylimo nėra. Tada komandos nariai vienas kitą palaiko, suprasdami, kad nieko čia nepadarysi, taip jau nutiko ir mums belieka stengtis dar daugiau dirbti.

– Kaip pačiam sekasi gyventi „su tokiu ūgiu“?

Rokas: Tiesiog reikia pačiam nepamiršti palenkti galvą einant pro duris. Mokykloje durų aukštis yra pakankamai mažas. Užteko porą kartų trinktelėti netyčia, tai tuomet ir užteko, kad visuomet prisiminčiau, jog kartais reikia palenkti galvą. Važiuojant viešuoju transportu stengiuosi rasti laisvą vietą ir atsisėsti.

Kartais būna, kad galva neremia tų lubų, kai sėdynė yra žemesnė, bet kai sėdynė yra aukščiau, ant platformos, tuomet tenka vėl palenkti galvą. Mokykloje dėl savo ūgio sulaukiu dėmesio – moksleiviai pasižiūri, mažiukai labai stebisi. Iš jų sulaukiu komentarų, tokių kaip „oho, koks aukštas“ ir panašiai. O kiti nori būti tokio ūgio, štai mano pusbrolis norėtų užaugti toks, kaip aš.

– Kaip sekasi suderinti sportą ir mokslus?

Rokas: Kai visko nori, tada ir suderini, viską spėji. Stengiuosi grįžęs iš mokyklos pasižiūrėti, kada treniruotė, grįžęs iš treniruotės stengiuosi nešvaistyti laiko – ruošiuosi pamokoms, mokausi. Savo laiką planuoju taip, kad po ruošimosi turėčiau dar keletą valandų pailsėti. Mokykloje mokytojai yra supratingi. Žinodami, kad negalėjau pasiruošti kontroliniams, leidžia atsiskaityti vėliau.

Šiauliuose treniruotės vyksta penkis kartus per savaitę, o trunka po pusantros-dvi valandas. Tai yra apšilimas, mėtymas į krepšį, tempimo pratimai, gynybos aiškinimasis, peržvelgiame derinukus. Tuomet pasižaidimas, po jo vyksta žaidimo aiškinimasis. Pabaigoje pamėtome baudas, tritaškius ir taip baigiasi treniruotė. O prieš varžybas visuomet pamėtome kamuolį. Buvo tokia situacija, užpraėjusiais metais žaidžiau vieną dieną prieš varžybas ir gavau traumą. Tai jau treneris nebenori rizikuoti –  prieš varžybas likus vienai dienai nebežaidžiame.

– Kaip sekasi išvengti traumų?

Rokas: Gavęs stengiuosi kuo greičiau išgyti ir treniruotis. Namuose sėdėti tiesiog atsibosta, ypač stebėti rungtynes ir žiūrėti, kaip komanda laimi arba pralaimi, yra sunku – nes noriu jiems padėti.

J. Gadiliauskienė: Sunkiausia buvo nosies trauma, nes mėnesį neišėjo į aikštelę. Kai mažesnis būdavo, tai apsirgdavo, tarkim, kokiai savaitei ar dešimčiai dienų, o dabar buvo labai sunku išlaukti.

Rokas: Traumą gavau per treniruotę, Naujųjų metų išvakarėse. Kaip bebūtų keista, ūgis nepagelbėjo ir mane pasiekė – aš šoktelėjau, o šuolio metu kitas mano komandos narys man pataikė į nosį iš alkūnės. Buvo daug kraujo. Iš pradžių niekas nepastebėjo, kad nosis lūžo, tik po trijų dienų. Teko daryti operaciją ir mėnesį negalėjau žaisti.

Krepšininkai apskritai kenčia daug skausmo, tačiau aš prie skausmo esu jau pripratęs. Po varžybų kūnas būna nusėtas ir mėlynėmis, ir skauda nugarą, tačiau aš pamirštu skausmą, nes visuomet žengiu į aikštelę su noru laimėti, – sako Rokas.

– Kas sunkiausia žaidžiant?

Rokas: Silpniausias mano krepšinio elementas – gynyba. Esu labiau puolėjas nei gynėjas, nemėgstu gintis. Kartais šiek tiek „tingiu“ apsiginti, bet stengiuosi šį dalyką ištaisyti kuo greičiau. Reikia stiprinti savo kojas, kad galėčiau apsiginti prieš vikresnį varžovą. Labiau koncentruojuosi ties kamuolio perėmimu ir kaip atlikti dėjimą į krepšį ar įmesti tritaškį.

Tiesa, kai nesu aikštelėje, turiu įprotį įsivaizduoti, kad rankose kamuolys ir mesti jį į tariamą krepšį. Tai toks metimo judesys mane lydi nuolatos: įsimeni varžybų momentus, analizuoji juos, kaip reikėjo išmesti, galbūt ne taip pavyko. Tobulinu metimą kiekvieną dieną. Kiekvienas krepšinio žaidėjas turi savo metimo stilių – kaip nori, taip meta, bet aš mokausi mesti taisyklingai.

Iš riešo turi mesti, nes kitaip pakrypsta nugara. O tai nėra gerai. Krepšininkai apskritai kenčia daug skausmo, tačiau aš prie skausmo esu jau pripratęs. Po varžybų kūnas būna nusėtas ir mėlynėmis, ir skauda nugarą, tačiau aš pamirštu skausmą, nes visuomet žengiu į aikštelę su noru laimėti. 

– Turi savo mėgstamiausią žaidėją?

Rokas: Taip. Mano mėgstamiausias žaidėjas yra Kevinas Wayne Durantas – JAV krepšininkas, žaidžiantis NBA Oklahoma „City Thunder“ komandoje. Labai įdomus jo kamuolio metimo stilius, jis beveik mano ūgio – 2,06 metro.

Stebiu jo žaidimą visuomet, stengiuosi išmokti jo judesius, strategiją. Jis turi nuostabų šuolį ir labai gerai žaidžia. Be to, ne tik vienas iš savo komandos lyderių, bet ir beveik visoje lygoje. Kiekvienose rungtynėse žaidžia užsivedęs ir niekada neatsipalaiduoja, pasitiki savo jėgomis net per paskutinį metimą. Stebiu puikų jo žaidimą nuo užpraėjusių metų. Žaviuosi ir Lietuvos krepšininko Renaldo Seibučio žaidimu. 

– Papasakok apie Michaelio Jordano stovyklą.

Rokas: Ten susirinko 40 perspektyviausių žaidėjų iš Europos. Nuo kovo 7 iki 9 dienos sportavome. Atvyko labai puikūs treneriai iš Amerikos. Jie dirbo individualiai su sportininkais. Treniruotės buvo labai sunkios, tačiau buvo labai smagu su kitais pabendrauti, galėjau sužinoti, ko pačiam trūksta ir kur dar galėčiau tobulėti. Buvo galimybė pasimokyti amerikietiškų krepšininkų judesių, vadinamųjų „driblingų“, kuriais galima apgauti varžovą.

Treneriai stovykloje visuomet akcentavo gynybą, nenutrūkstamą aktyvų žaidimą. Treniruotės trukdavo po dvi-tris valandas. Tad grįžęs po tokių įtemptų treniruočių tiesiog krisdavau į lovą. 

Šioje stovykloje buvo atrinkti dešimt geriausių, tarp jų daugiausia buvo pietiečių: iš Ispanijos, Turkijos, Italijos. Jie važiuos į Niujorką, Brookliną. Ten žaidėjai iš kitų žemynų žais su šiais išrinktais geriausiais. Nors ir nepatekau tarp geriausiųjų, džiaugiuosi įgyta patirtimi ir ten sutiktais žmonėmis – juk viskas dar priešaky.

– Kokie tavo planai?

Rokas: Kol kas nesu nieko nusprendęs. Gaunu daug pasiūlymų žaisti įvairiuose užsienio klubuose. Reikia sulaukti vasaros, po rinktinės ir svarstysime, kaip viskas bus. Tad užsienyje gyvenčiau ir mokyčiausi.

Mane traukia Amerika, nors gavau pasiūlymų žaisti ne tik iš šios šalies, bet ir iš Ispanijos, Italijos. Minčių kyla įvairių, kol kas dar svarstau.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 24sek