Audringose sutiktuvėse pirmadienį Vilniuje J.Valančiūnas tiesiog spinduliavo gera nuotaika. „Medinis“, – juokavo 36 taškus finale įmetęs vidurio puolėjas, paklaustas, ar jo riešas nėra iš aukso.
„Tik iš ūgio“, – vėl nusišypsojo jaunasis Lietuvos krepšinio talentas, paklaustas, ar gatvėje jį atpažįsta žmonės.
 |
| Prezidentės D.Grybauskaitės bučinys |
Kad tapo pasaulio čempionu, J.Valančiūnas prisipažino supratęs tik kai grįžo į Tėvynę. „Labai labai norėjome grįžti į Lietuvą. Girdėjome, kad mūsų čia labai laukia. Matome, gatvės išpuoštos, minios žmonių... Nuostabus jausmas. Kada patikėjome, kad tapome pasaulio čempionais? Prieš kokias 5 ar 10 minučių“, – atviravo rinktinės lyderis ir kapitonas ir pridūrė, jog geriausia švęsti taip, kaip dabar – su visa Lietuva.
Šypsena nuo J.Valančiūno veido nedingo ir tada, kai įsiaudrinę sirgaliai vos jo nepargriovė, stipriai truktelėdami už rankos, kai krepšininkas sveikinosi su pirmosiose eilėse stovėjusiais gerbėjais.
„Jonas yra šios komandos širdis. Be jo nebūtų šios pergalės. Kaip ir be kitų, be Jūsų – sirgaliai“, – J.Valančiūnu žavėjosi Lietuvos krepšinio rėmėjas Antanas Guoga.
A.Guoga privertė aukštaūgį prisipažinti, kaip jis prieš finalą su serbais įkvėpė komandos narius. „Labai negražiai parašiau. Čia negalima taip... – išsisukinėjo J.Valančiūnas. – Tiesiog prieš finalą rūbinėje parašiau: „Laimėsime – išnešiu ant rankų, pralaimėjime – pypt.“
Renginio vedėjo paklaustas, ar yra vienišas, J.Valančiūnas nutilo, taip sukeldamas emocingą susirinkusių merginų klyksmą. „Negaliu į šitą klausimą atsakyti“, – teigė pasaulio čempionas.
– Vilniuje jus pasitiko tūkstantinė minia. Ne mažesnė palaikė ir Rygoje, čempionato metu. Ar tas palaikymas turėjo įtakos? – „TV3 Žinios“ paklausė J.Valančiūno.
– Tai buvo šeštasis mūsų žaidėjas. Be jų neįsivaizduoju čempionato. Sirgalių palaikymas suteikė jėgų, padėdavo užsivesti, žaisti geriau.
– Ar šis medalis – pasaulio čempiono – toks pat svarbus, kaip ir pernai iškovotas Europos čempiono?
– Kiekvienas medalis man svarbus vienodai. Kad ir ką laimėčiau. Taip ir šis medalis – vienodai brangus, kaip ir kiekviena mano pergalė.
– Kaip suprantu, šventėte labai santūriai. Kas jūsų laukia toliau?
– Taip, labai santūriai šventėm, aišku (šypsosi). Dabar vyksime į Kauną ir ten turbūt mūsų lauks toks pat sutikimas. Laukit, mes atvažiuojam!
