– Ar ryškiausių krepšinio žvaigždžių spaudimą jaučia ir varžybų teisėjai?
– Be abejo, patyrę ir daug pasiekę krepšininkai naudojasi savo autoritetu. Tačiau teisėjas irgi privalo išlaikyti pusiausvyrą – daug titulų iškovojusiems krepšininkas tikrai neturi būti leidžiama daugiau nei, pavyzdžiui, jauniems žaidėjams. Visų elgesys aikštelėje turi būti vertinamas vienodai, nors kartais žiūrovams gal ir atrodo, kad arbitrai yra atlaidesnis žvaigždėms. Aišku, žinomi krepšininkai ir labiau linkę protestuoti, diskutuoti su arbitrų sprendimais, o jaunimas elgiasi santūriau. Tačiau kiekviena situacija yra unikali.
– Bet tituluoti krepšininkai jaučiasi turi daugiau teisių spausti teisėją?
– Aišku, kad krepšinio garsenybės yra autoritetai ne tik paprastam žiūrovui. Jaunesni teisėjai irgi kiek kitaip žiūri į garsenybes.
– Prisiminkime pavasarį vykusį Eurolygos finalo ketvertą, kai skyrėte techninę pražangą Linui Kleizai...
– Aš sakyčiau, kad teisėjas privalo neperlenkti lazdos. Techninė pražanga turėtų būti lyg paskutinis ginklas tvirtovę ginančio kario rankose. Kai jau nieko nebegali padaryti, tada reikia skirti techninę pražangą. Krepšinyje yra ir kitų būdų nuraminti situaciją. Aišku, reikia atsižvelgti ir į rungtynių svarbą. Per paprastas rungtynes techninę pražangą gali skirti ramesne širdimi, o per įvairius finalus tikrai nesinori atsidurti savotiškame įvykių smaigalyje. Būtina pasiekti, kad žaidėjai gerbtų taisykles. O ta nemaloni situacija su L.Kleiza jau nugrimzdo į istoriją – manau, tada viską padariau pagal taisykles. Tokių techninėmis pražangomis paženklintų finalų mano karjeroje nebuvo daug. Pamenu, technine pražanga esu nubaudęs ir Šarūną Jasikevičių, kai jis dar žaidė „Maccabi“ komandoje. Bet dar sykį kartoju, kad techninę pražangą arbitras skiria tada, kai jau nebeturi ko griebtis.
– Kas labiau veikia teisėjus – krepšinio garsenybės aikštelėje ar tribūnų keliamas milžiniškas triukšmas bei žiūrovų spaudimas?
– Manęs, prisipažinsiu, tribūnos neveikia. Galbūt kiek diskomfortiška teisėjauti, kai dėl tribūnų keliamo triukšmo negirdi švilpuko, kai kolega neišgirsta, jog tu sušvilpei. Tiesiog dėl triukšmo gali pritrūkti tarpusavio ryšio tarp teisėjų, dėl jų gali kilti nesusipratimų. Žinomi krepšininkai bando paveikti arbitrus. Bet ir jie žino, ko galima laukti iš vieno ar kito teisėjo. Mes irgi turime savotišką savo bagažą. Vieniems arbitrams krepšininkai nedrįsta prieštarauti arba priekaištauti. Jie žino, ko galima tikėtis iš vieno ar kito teisėjo, žino savotiškas žaidimo taisykles.
– Gal įvardytumėte keletą aikštelės džentelmenų, kurie be diskusijų sutikdavo su bet kokiu arbitrų sprendimu? Ir, atvirkščiai, kas visuomet bando ieškoti teisybės, nors pražanga būna akivaizdi?
– Pasakysiu, kad nenoriu minėti nė vienos pavardės. Tiesiog nenoriu apkrauti galvos panašiais dalykais, nes bet koks išankstinis nusistatymas gali turėti įtakos teisėjavimo kokybei. Neįmanoma eiti į aikštelę teisėjauti, jeigu galva pilna nuoskaudų. Bet būna, kad mintys apie vieno ar kito žaidėjo elgesį grįžta kiek vėliau. Be to, teisėjai ir prieš rungtynes persirengimo kambaryje, ir žaidimo metu bendrauja. Pasikalbame, pasakome vienas kitam apie įvairias anksčiau buvusias situacijas. Bet mūsų tikslas vienas – išlaikyti rungtynių kontrolę savo rankose.
– Dėkoju už pokalbį.
