„Pieno žvaigždės“ be vargo laimėjo Nacionalinės krepšinio lygos (NKL) pirmenybes. Bet 1:2 suklupo pereinamoje serijoje dėl vietos Lietuvos krepšinio lygoje (LKL) su Palangos „Naglio“ ekipa. Lemiamose, trečiosiose serijos rungtynėse Pasvalio klubas nusileido vos vienu tašku – 68:69.
Nors „Naglis“ išsaugojo vietą LKL, stipriausioje šalies lygoje žais ir „Pieno žvagždės“. Ši ekipa užims iš LKL besitraukiančios Vilniaus „Perlo“ komandos vietą.
Kartu su vieta LKL Pasvalio klubas gaus ir keletą „Perlo“ žaidėjų bei trenerį latvį Robertą Štelmaherį. Jis prie komandos vairo pakeis R.Endrijaitį.
Šis patyręs specialistas dar nežino, ko imsis. Rusijoje kelis sezonus su pertraukomis Saratovo „Avtodor“, taip pat – Sankt Peterburgo „Spartak“ treniravęs R.Endrijaitis prieš grįždamas į Lietuvą penkerius metus (2004–2009 m.) dirbo Ukrainos klube Sumų „Sumychimprom“ ekipoje.
R.Endrijaitis SSRS laikais buvo Vilniaus „Statybos“ strategas, šią ekipą treniravo ir LKL kūrimosi metais. Jis yra buvęs Plungės „Olimpo“, „Šilutės“, Vilniaus „Lietuvos ryto“, Alytaus „Alitos“, Joniškio „Žiemgalos-Šiaurės vilko“, Lietuvos jaunimo rinktinės treneris.
– Ar žinia apie komandų susijungimą ir naujo trenerio atėjimą buvo netikėta? – paklausėme R.Endrijaičio.
–Žinojau, kad vyksta kalbos ta tema. O šiaip, viskas logiška. Klubas už tam tikrą sumą ima vietą LKL ir komandą. Ateinantys žaidėjai turi kontraktus su „Perlu“ ar „Lietuvos rytu“, jiems reikia mokėti atlyginimą. Treneris irgi turi kontraktą. Negali jo atleisti paprastai, turi sumokėti netesybas. Nuostolis. O verslas yra verslas.
– Ką veiksite jūs?
– Dar nežinau. Dar negalvojau apie tai. Pastaruoju metu nedirbu su jokiais agentais. Bet mane žino, todėl ir be agentų sulaukdavau pasiūlymų. Tiems, kurie kviečia, paprasčiau su manimi bendrauti be jokių agentų.
Dabar kaip ir reikėtų tartis su kokia nors agentūra, kad ieškotų komandos po visą Europą. Bet aš nebenoriu niekur judėti iš Lietuvos. Prisijudėjau. Jei kas sugalvos mane pakviesti Lietuvoje, eisiu ir kažką darysiu.
Nebenoriu blaškytis po svietą. Labai sunkūs buvo penkeri metai Ukrainoje. Kai antradieniais reikėdavo keliauti į Europos taurės varžybas kur nors Gruzijoje, Šveicarijoje ar Bosnijoje. Grįžti trečiadienį naktį, ketvirtadienį pasitreniruoji, o penktadienį šimtus kilometrų važiuoji į nacionalinio čempionato rungtynes.
Visko teko patirti. Štai iki šių metų buvau pasiekęs daugiausia iš Lietuvos trenerių Rusijoje – su Saratovo „Avtodor“ buvau antras. Tik dabar Jonas Kazlauskas su Maskvos CSKA pagerino šį rezultatą.
Ten pirmas pradėjau dirbti. Teko kaip reikiant pakariauti. Ir dar tais laikais, kai buvo nemažai rizikos. Net gyvybei pavojaus. Visko buvo. Dabar daugiau civilizacijos. Tada buvo laukinis kapitalizmas, pinigų, įtakos zonų dalybos. Dabar vieną kitą tik nušauna. O tada tai šaudėsi...
Dabar man jau ir metų nemažai. Bet nesu „glušas“, reakcija nebloga, nervai laiko. Tad norėtųsi kažką nuveikti, padėti žmonėms ką nors įgyvendinti.
Štai Pasvaliui padėjau. Truputį pritrūko. Palangos komanda sustiprino gretas, o mes likome su tuo, ką turėjome. Galvojome, kad galime pasiimti žaidėjų, paaiškėjo, kad ne. Būtume žinoję, galėjome anksčiau pasikviesti žaidėjų. Sąlygos buvo šiek tiek nevienodos. Na va, teisinuosi (juokiasi), vienu tašku pralaimėjęs. Bet pats esu kaltas. Gal kažko nepamačiau, kažko nepabariau.
Ant nieko nepykstu, į viską žiūriu su humoru. Toks mūsų darbas.
– Gal „Pieno žvaigždės“ jums siūlė tapti trenerio asistentu?
– Apie tai net kalbos negali būti. Man geriau eiti į kokią kaimo komandą ir ją užauginti. Nenoriu būti latvio šešėlyje, kai dar neaišku, kas gudresnis būtų.
Neatmetu galimybės pradėti darbą kurioje nors sporto mokykloje, ten surinkti vaikų grupę.
Dabar niekur neskubu. Judėjimas rinkoje prasidės maždaug nuo rugpjūčio vidurio. Visi taupo pinigus, neskuba susirinkti.
Gal ir Štelmaheris ten nepatrauks, manęs vėl paprašys grįžti (juokiasi).
