Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Rusų žurnalistas: tapau gerbėju Lietuvos, išprotėjusios dėl krepšinio

Krepšinio sirgaliai
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Krepšinio sirgaliai
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Tinklalapyje „Sovetskij sport“ paskelbtame komentare rusų žurnalistas, aprašydamas savo įspūdžius po Lietuvoje įvykusio Europos vyrų krepšinio čempionato, žavisi lietuvių atsidavimu krepšiniui. „Tokių dalykų niekur nemačiau – tarytum buvau kitoje planetoje! Ir netgi nežinau, kur dar galėčiau tai pamatyti“, – rašo jis.

Pateikiame kiek sutrumpintus žurnalisto įspūdžius:

Derėtų turėti omenyje, kad krepšiniui Lietuvoje niekas nesudaro konkurencijos – niekas Lietuvoje nesugebėjo net priartėti prie tokio populiarumo, kokį čia turi ši sporto šaka: nei muzika, nei futbolas, nei kinas, nei televizija.

Tarkime, JAV krepšinis taip pat yra mėgstamas. Tačiau Jungtinių Valstijų gyventojai paserga už klubines komandas, o iš tiesų iš proto dėl žaidimo eina tik kovą, kai vyksta studentų lygos finalas. Žinoma, dar yra amerikietiško futbolo finalas, kada visa JAV prilimpa prie televizorių. Tačiau Lietuvoje vykstant bet kokiam rinktinės mačui visa šalis tarytum išmiršta – tuo metu praeivių gatvėje nesutiksi.

Anglijoje iš proto eina dėl futbolo? O dar dėl regbio, kriketo, akademinio irklavimo... Ten tikrai ne kiekvienas vaikas svajoja būti Johnu Terry (Anglijos rinktinės ir Londono „Chelsea“ gynėjas), kuris šiuo atžvilgiu pralaimi Šarūnui Jasikevičiui.

Na, gerai, paimkime mažesnes šalis. Šri Lankoje kriketas neturi konkurentų. Japonijoje nebuvau, bet atrodo, kad ten populiariausia sporto šaka – sumo. Bet vis tiek, ne iki tokio lygio, kad koks nors mažos prekės gamintojas save pateiktų per sporto šaką. O Lietuvoje kiekvienoje reklamoje – krepšinio kamuolys arba krepšys. Ir nesvarbu, ką reklamuoja – banką, mobiliojo ryšio operatorių ar daržovių pjaustyklę – visi nori įtikti! Ten net šokoladuko nesuvalgysi, neperplėšęs šviesaus Simo Jasaičio veido!

Taip, Brazilijoje eina iš proto dėl futbolo. Tačiau aš negirdėjau, kad Kristaus Atpirkėjo statulą Rio De Žaneire kas aprengtų geltonais rinktinės marškinėliais. O Klaipėdoje paminklai per Europos krepšinio čempionatą buvo papuošti rinktinės spalvų drabužiais, nors rinktinė žaidė Panevėžyje.

Vilniuje prie televizijos bokšto pritvirtino 40 metrų aukščio krepšinio tinklą iš 545 lempučių. Įdomu, ar jau yra idėjų, kaip panaudoti Ostankino bokštą per 2014 metų žiemos olimpiadą arba per pasaulio futbolo čempionatą 2018 metais? Ar jūs galite įsivaizduoti Rusijoje kažką panašaus – futbolo vartai vietoje mauzoliejaus, futbolo kamuolio vaizdo projekcija ant Palaimintojo Vasilijaus Soboro kupolo? Aš irgi negaliu.

Nuo suvenyrų svaigo galva

Lietuva taip serga krepšiniu, kad dėl Europos čempionato pasisekimo, kuris teko šaliai pirmą kartą nuo 1939 metų, galima buvo ir nesijaudinti.

Bet Lietuvoje jaudinosi, sukūrė gražią, įkvepiančią istoriją, ir, kaip spėju, verslą. Nuo suvenyrinės produkcijos tiesiog svaigo galva: krepšinis krito į akį iš kiekvienos prekybvietės. Fantazijai nebuvo ribų – netgi alaus bokalus ir taupykles sumeistravo kaip krepšinio kamuolius.

Parduotuvės buvo užgrūstos ne tik kepurėmis ir trumpikėmis, bet ir žaliais marškinėliais, dėl kurių arenos per rungtynes, kuriose dalyvavo Lietuvos rinktinė, virsdavo skraidančiomis lėkštėmis, pilnomis daugybės žalių žmogeliukų.

Tačiau įspūdingiausias dalykas – prie automobilių veidrodėlių tvirtinami užvalkalai ir vėliavos su specialiais pritvirtinimais prie mašinos. Dėl šių atributų kiekvienas atvykėlis gaudavo žinią: čia vyksta Europos krepšinio čempionatas ir lietuviai tuo didžiuojasi, didžiuojasi tėvyne, myli savo rinktinę ir gyventojai čia – ne šiaip neaiški masė, o konkreti jėga.

Aš niekada nebuvau Lietuvos visuomeninio-politinio kredo gerbėju. Bet tapau gerbėju Lietuvos, išprotėjusios dėl krepšinio. Man labai norėjosi prisijungti, stoti į jų gretas. Ir nusipirkti užvalkalų mašinos veidrodėliams, vėliavų, puodelių. Ir nusipirkau.

Minia užjautė

Netgi tada, kai Darius Songaila taip nevykusiai prarado kamuolį savo aikštelės pusėje ir gavo žudikišką tritaškį, Lietuvai rungtynės su Makedonija teoriškai dar nebuvo prarastos. Tačiau lietuviai, rinktinės sudėtį aptarinėjantys vaikų darželiuose, parlamente ir namuose, jaučiantys žaidimą savo vidumi, jau verkė. O kai kurie jų – jau liūdnai traukė iš Kauno „Žalgirio“ arenos.

Buvau tikras, jog išėjo tam, kad per artimiausias valandas sugriautų miestą. Juk tik pagalvokite, kiek jėgų ir pinigų įdėjo ne pati turtingiausia valstybė į čempionatą, o čia – še tau. Pralaimėti ketvirtfinalį namuose kažkokiems makedonams, ir dar taip nevykusiai... Tačiau mano liaudies pykčio  laukimas ėmė mažėti jau po spaudos konferencijos, kur vienam pagrindinių pralaimėjimo kaltininkų, Lietuvos rinktinės treneriui Kęstučiui Kemzūrai buvo užduotas vos vienas papildomas klausimas. Pas mus už tai būtų tiesiog sutraiškę, o čia pasigailėjo.

Šalies, kur kiekvienas taksistas žino, kad skaičius 11 reiškia ne tai, kiek žaidėjų žaidžia futbolą, o Jono Valančiūno numerį ant marškinėlių, sirgaliai greitai suprato, kad jau už kelių valandų rinktinė žais mačą dėl olimpiados. O nesėkmė reikš atsisveikinimą su Londonu 2012 metais.

Todėl tada, kai D.Songaila po rungtynių įlipo į autobusą, su didele jėga į žemę trenkė butelį su vandeniu, o paskui kumščiu stuktelėjo į stiklą, iš prie autobuso stovėjusių sirgalių lūpų neišskriejo prakeiksmas. Minia tylėjo. Minia užjautė.

Rinktinę tiesiog myli

Kaunas atsilaikė, jo niekas nė nemėgino sugriauti. Kaunas skausmą skandino. Pradžioje tyliai – baruose ir namuose. Bet greitai išsiliejo į centrinę Laisvės alėją, pačią ilgiausią pėsčiųjų gatvę Europoje.

Maždaug vidurnaktį į piceriją, kurioje su kolegomis vakarieniavome po ilgos darbo dienos, užėjo legendinis Sabas. Šiek tiek svyruodamas, kas, turint omenyje jo ūgį, atrodė grėsmingai. Nei vienas iš ten sėdėjusių nedrįso prie jo prieiti arba sušukti ką nors nuo savo stalelių. Visi viską suprato. Visi, kaip ir jis, buvo sužlugdyti nelaimės.

Nors mes, ciniški žurnalistai, sudrumstėme tylą su savo „Kaip gi taip, Arvydai“? Atsakydamas jis tik bejėgiškai skėstelėjo savo gigantiškomis rankomis.

Lietuva už rinktinę ne serga, o ją tiesiog myli. O mylimiems, kaip žinome, atleidžiama viskas. Todėl kitą dieną po lietuvių fiasko aš pastebėjau, kad pagrindinis Kauno prekybos centras „Akropolis“ atrodė kaip išmiręs, o tai reiškia, kad tada vyko paskutinės Lietuvos ir Serbijos rinktinių rungtynės. 

Visi – seni, ir jauni, moterys ir vaikai – spietėsi prie didelio televizoriaus. Tuo metu apvogti juvelyrikos skyrių būtų buvę juokų darbas. Tačiau nebuvo kam – visi apmirė stebėdami, kam atiteks kelialapis į olimpinį kvalifikacinį turnyrą. Šeimininkų rinktinė laimėjo, ir laimės ji dar daug ką. Tokia komanda tikrai laimės. Juk kiekvienas berniukas svajoja tapti Š.Jasikevičiumi ne dėl pinigų, jis tik nori, kad jį taip mylėtų visa šalis.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 24sek