Š.Jasikevičius, regis, dar pats nespėjo suvokti, kad po ilgos pertraukos vėl turi naują komandą. Ir ne bet kokią, o tą, kurioje ir pradėjo savo įspūdingą karjeros žygį. Po dvylikos metų pertraukos krepšininkas užsivilks Vilniaus „Lietuvos ryto“ marškinėlius. Tiesa, taip mėgstamo 13-ojo numerio Š.Jasikevičius negavo. Šį sezoną matysime vilkintį 22-uoju numeriu pažymėtus marškinėlius.
Lietuvos krepšinio žvaigždė neslėpė, kad jam pabodo sėdėti be darbo, o naujajai savo komandai žada atiduoti visą širdį. „Jaučiuosi labai keistai. Atrodo, dar vakar buvau bedarbis, o dabar jau turiu komandą. Teks priprasti prie naujo gyvenimo, nes dabar galvodavau tik kaip sauskelnes pakeisti. Esu labai laimingas, kad esu būtent čia. Būtent „Lietuvos ryto“ komandoje. Velniškai pasiilgau krepšinio.
– Kas lėmė tokį tavo sprendimą?
– Tiesą pasakius, atsibodo laukti. Atsibodo laukti didelių komandų pasiūlymų. Kelerios derybos subyrėjo ir aš sėdėjau be darbo. Padariau klaidą, kad taip ilgai delsiau priimti sprendimą dėl Vilniaus ekipos. Reikėjo daug anksčiau prisidėti prie šios komandos. Vis laukiau, laukiau... Aišku, paprasčiau laukti, kai šeimoje yra dukrytė. Vis dėlto krepšinį ir šeimą galima suderinti. Manau, šiuo metu tai pats geriausias sprendimas.
– Kiek įtakos tavo atvykimui į sostinės klubą turėjo tavo geras bičiulis ir treneris Darius Maskoliūnas?
– Tai neturėjo daug reikšmės. Vilniaus „Lietuvos rytas“ buvo ta komanda, kuri pusantro mėnesio skyrė man daugiausia dėmesio ir rodė didžiausią iniciatyvą. Tiek Vainauskų šeima, tiek trenerių štabas. Jaučiau, kad būtent šis klubas labiausiai nori manęs. Ten ir reikia eiti, kur tu esi laukiamiausias.
– O Kauno „Žalgiryje“ laukiamas nebuvai?
– Kalbėjausi su „Žalgirio“ savininku Vladimiru Romanovu, tačiau supratau, kad jo noras nėra didelis. Pastaruosiusdu mėnesius jų atsakymas buvo vienintelis – „ne“. Tai komandai aš nesu reikalingas.
– Kaip vertini savo sportinę formą, juk aikštelėje tavęs nematėme jau pusę metų?
– Treniravausi individualiai, bet mano lygis tikrai neatitinka „Lietuvos ryto“ lygio. „Peristeri“ komandoje turėjau neblogas sąlygas treniruotis, bet prieš jų varžybas atsidurdavau pašonėje. Jie juk sprendė savas problemas. Po operacijos atsigavau labai lėtai, tačiau dabar nejaučiu jokių traumos padarinių. Tiesa, dabar jau turiu problemų dėl kitos kojos, nes visas krūvis teko jai.
– Ar išbėgsi į aikštelę rytojaus Eurolygos varžybose su Zagrebo „Cibona“?
– Nemanau, bet ir nežinau atsakymo į šį klausimą. Kalbėsimės su treneriu, tačiau aš dar nesijaučiu pasirengęs žaisti. Reikia laiko priprasti prie naujos komandos, o su „Lietuvos rytu“ dar nesitreniravau. Paskutinį kartą aikštelėje pasirodžiau birželio pradžioje, tai gana ilgas laiko tarpas. O juk rytoj sostinės klubo laukia bene svarbiausios sezono varžybos.
– Nebuvo minčių baigti karjerą ir kabinti batelių ant vinies?
– Tokių minčių tikrai neturėjau. Dabar labai mažai kas tiki, kad vis dar galiu demonstruoti gerą žaidimą. Norisi įrodyti, kad esu vertas būti krepšinyje. Jėgų dar turiu daug, o daugiausia turiu noro. Jeigu vienas sugebu treniruotis septynias dienas per savaitę, vadinasi, dar trokštu žaisti. Net pats stebiuosi savimi. Motyvacijos yra labai daug, tik svarbiausia, kad sveikata leistų žaisti.
– Prieš dvylika metų vieną sezoną praleidai Vilniaus „Lietuvos ryte“ Gali palyginti tą Šarūną ir dabartinį Šarūną?
– Dabar aš dvylika metų vyresnis (šypsosi). Esu daug lėtesnis, bet esu ir daug protingesnis (juokiasi).
– Ar sekėte Vilniaus „Lietuvos ryto“ žaidimą šį sezoną? Kodėl ekipa neatranda savojo žaidimo?
– Žinoma, sekiau. Juk aš daugiau neturėjau ko veikti (šypsosi). Negaliu pasakyti, ko trūksta „Lietuvos rytui“. Tai būtų neetiška.
– Ar į Lietuvą atvyks ir šeima?
– Taip, žinoma.
– Kiek laiko dukrytei ir koks jos vardas?
– Ailai dabar beveik du mėnesiai (šypsosi).
– „Lietuvos rytas“ – paskutinė tavo karjeros stotelė?
– Tikiuosi, kad ne. Galbūt vasarą savo nuomonę pakeisiu, tačiau dar noriu žaisti. O svarbiausia – įrodyti visiems, kad galiu žaisti.
– Tai didžiausias tavo iššūkis karjeroje?
– Tai didžiulis iššūkis, gal net didžiausias. Vis dėlto, jei jų nebūtų, krepšinio karjera būtų bereikšmė.
