Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

V.Chomičius: Ukrainos krepšinio arenų statybų pinigai skiriami šalies gynybai

V.Chomičius su „Samsung karta“ krepsininkais
organizatorių nuotr. / V.Chomičius su „Samsung karta“ krepsininkais
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Buvęs ilgametis Lietuvos rinktinės ir Kauno „Žalgirio“ komandos kapitonas Valdemaras Chomičius antrą rudenį iš eilės pasitinka ne su nacionaline šalies komanda, bet stebėdamas svarbiausius krepšinio įvykius per televizorių.

Ilgametis Kęstučio Kemzūros ginklanešys iš rinktinės pasitraukė po 2012 m. Londono olimpinių žaidynių. Nuo to laiko kaunietis visą dėmesį skiria Ukrainos Suprolygos čempionate rungtyniaujančiam Dnepropetrovsko „Dnipro“ klubui.

Praėjęs sezonas lietuvio vadovaujamai ekipai nebuvo sėkmingas. „Dnipro“ iškovojo vos šešias pergales ir keturiolikos komandų turnyre aplenkė vos du varžovus – Kryvyj Riho „Krivbas“ ir Dnieprodzeržinsko „DniproAzot“. Visgi klubo vadovai trenerio darbu yra patenkinti ir greičiausiai pasiūlys jam sutartį ir kitam sezonui.

Užsienio klubus V.Chomičius treniruoja jau 15-ąjį sezoną. 55-erių metų specialistas neslepia, kad namų ilgesys vis didesnis, tad nenuostabu, jog priešsezoninę savo klubo stovyklą treneris nusprendė surengti būtent Lietuvoje.

Ilgiau nei mėnesį trunkančios viešnagės metu, Lietuvos krepšinio legenda surado laisvo laiko bei atidavė duoklę ir jaunajai kartai. Pasipuošęs nacionalinės komandos spalvomis, V.Chomičius „Samsung kartos“ sezono uždarymo renginyje pasveikino talentingiausius jaunuosius šalies krepšininkus.

– Šią vasarą baigėsi dvejus metus galiojusi jūsų sutartis su „Dnipro“. Ar klubo vadovai pasiūlė likti ekipoje? – paklausėme legendinio krepšininko.

– Labai tikėtina, kad klube dirbsiu ir toliau. Parašai nepadėti, tačiau žodinį sutarimą su klubo vadovais turiu. Šiuo metu stovyklaujame Lietuvoje ir ruošiamės naujam sezonui. Čia būsime iki rugsėjo pabaigos. Panašu, jog šiemet turėsime jauną komandą ir remsimės daugiausiai tais krepšininkais, kurie praėjusį sezoną žaidė antrojoje komandoje.

Labai tikėtina, kad klube dirbsiu ir toliau. Parašai nepadėti, tačiau žodinį sutarimą su klubo vadovais turiu. Šiuo metu stovyklaujame Lietuvoje ir ruošiamės naujam sezonui.

– Praėjęs sezonas jūsų vadovaujamam klubui nebuvo ypač sėkmingas – Ukrainos Superlygoje užėmėte 12 vietą ir į atkrintamąsias varžybas nepatekote. Kaip šiuos rezultatus vertina treneris?

– Rezultatai gal ir nėra labai džiuginantys, tačiau kovoti dėl aukščiausių vietų ir nėra mūsų komandos tikslas. „Dnipro“ ekipoje suburti jauni krepšininkai, o mūsų pagrindinė užduotis yra juos ugdyti ir ruošti didžiajam krepšiniui. Daug dirbame ir treniruojamės.

Reikia pažymėti, kad praėjusį sezoną neturėjome nei vieno užsieniečio, ekipoje buvo vos 3-4 kiek daugiau patirties sukaupę žaidėjai. Turėdami gana kuklią sudėtį, sugebėjome aplenkti „Kryvbas“ ir „DniproAzot“ – klubus, kuriuose žaidė po keletą legionierių. Esame patenkinti, kaip žaidėjai tobulėja, tačiau, kaip ir kiekvienas treneris, norėčiau, kad tas progresas būtų greitesnis ir mes iškovotume daugiau pergalių. Šiemet turėsime dar jaunesnę komandą, tačiau viliuosi, jog rezultatas bus geresnis nei pernai. Svajoju su šia komanda patekti į atkrintamąsias varžybas.

– Ar bus sunku pasiekti šį uždavinį?

– Manau, kad įmanoma. Viena pagrindinių priežasčių, kodėl to tikiuosi, – įdirbis. Žaidėjai jau puikiai mane pažįsta, žino, ko aš iš jų tikiuosi ir reikalauju. Šiemet komanda sustiprėjo įžaidėjo pozicijoje, pasitempė ir mūsų aukštaūgiai.

Be to, tikėtina, kad komandą papildys Pavelas Revzinas. Iš Ivano-Frankivsko „Hoverlos“ atvykstantis žaidėjas bus vyriausias mūsų komandoje, nors jam tik 30 metų. Optimizmo suteikia ir mūsų rezultatai kontrolinėse rungtynėse. Įveikėme Vilniaus „Perlo“ ir Panevėžio „Lietkabelio“ ekipas, po atkaklios kovos nusileidome „Trakų“ komandai.

– Kaip Rusijos ir Ukrainos karinis konfliktas paveikė šalies krepšinio pirmenybes?

– Dabar yra pasėta labai daug nežinios. Kol kas aišku tik tiek, kad čempionatas greičiausiai vyks. Tačiau nėra žinoma, kiek komandų jį pradės. Panašu, kad „Donetsk“ ir Mariupolio „Azovmaš“ klubai pasitraukė, tačiau visos kitos ekipos lyg ir liko, padavė paraiškas, sudarinėja sutartis su žaidėjais. Daugelis klubų yra priversti spręsti finansinius klausimus. Viskas turėtų paaiškėti artimiausiu metu.

Dabar yra pasėta labai daug nežinios. Kol kas aišku tik tiek, kad čempionatas greičiausiai vyks. Tačiau nėra žinoma, kiek komandų jį pradės.

– Ar Ukrainos krepšinio bendruomenė labai išgyvena dėl to, jog nepavyks surengti 2015 metų Europos krepšinio čempionato?

– Žinoma, kad taip. Šis čempionatas ukrainiečiams kainavo daug investicijų. Apmaudu, jei pinigai bus išmesti veltui. Pavyzdžiui, Dnepropetrovske buvo pradėta statyti naujutėlaitė arena, kuri labai panaši į tą, kuri stovi Šiauliuose. Trys aukštai stūkso, o darbai sustojo. Visi pinigai šiuo metu yra skiriami šalies gynybai.

– Penkiolika metų dirbate užsienyje. Ar nesinorėtų sugrįžti į Lietuvą ir treniruoti kurią nors mūsų šalies komandą?

– Žinoma, kad norėtųsi, tačiau viskas priklauso nuo daugybės dalykų: finansinių sąlygų, darbo vietos ir t.t.

– Antrą rudenį iš eilės leidžiate ne su Lietuvos krepšinio rinktine. Ar nejaučiate nostalgijos?

– Man atrodo, kad labai naudinga kartais į viską pasižiūrėti iš šalies sirgaliaus akimis. Tu pamatai visai kitokį vaizdą, pažįsti krepšinį iš kitos pusės. Būdamas rinktinėje negali įvertinti tikrojo krepšinio grožio. Esu aistringas savo šalies sirgalius, tad kiekvieną dieną sėdu prie didžiulio ekrano ir sergu už Lietuvą.

– Kokį įspūdį palieka šiemetinė mūsų rinktinė?

– Komanda tikrai yra gera. Aišku, gaila, kad jai negali padėti apmaudžią traumą patyręs Mantas Kalnietis.

Visgi Lietuva visuomet išsiskyrė kaip komandinį krepšinį propaguojanti ekipa. Galutinių pozicijų spėlioti nenorėčiau. Svarbiausia, kad kiekvienose rungtynėse žaidėjai atiduotų visą širdį. Tuomet ir rezultatas bus geras. Į pasaulio čempionatą atvažiuoja komandos, kurios tikrai moka žaisti. Nereikėtų nuvertinti nė vieno varžovo.

– Buvote ilgametis Kauno „Žalgirio“ ir Lietuvos rinktinės kapitonas. Šiemet tokią dvigubą pareigą atlieka Paulius Jankūnas. Būdamas jo vietoje, kaip stengtumėtės įkvėpti vyrams kovinės dvasios?

– Kalbant apie Manto netektį, pirmiausia pasakyčiau, kad nors jis ir buvo labai svarbus krepšininkas, tačiau privalome tai kuo greičiau pamiršti ir žiūrėti tik į priekį. Privalome patikėti, kad esame stiprūs ir galime įveikti bet ką ir be pagrindinio įžaidėjo.

– Dalyvavote „Samsung kartos“ sezono uždarymo renginyje ir sveikinote pačius perspektyviausius šalies jaunuosius krepšininkus. Kokį įspūdį jums palieka jaunoji mūsų krepšininkų karta?

– Labai gerą. Pastebiu, kad jaunieji mūsų šalies krepšininkai yra labai agresyvūs, gali pataikyti iš bet kurios pozicijos. Visi padarome klaidų, tačiau svarbiausia, kad lietuviai nuo pat mažų dienų žaisdami mąsto. Tai yra labai svarbu.

Būdamas treneris esu dirbęs su daugybe skirtingo kalibro krepšininkų. Galiu pasakyti, jog labai svarbu, kad krepšininkas aikštelėje ne tik atliktų užduotis, tačiau ir galvotų. Tik taip atsiskleidžia tikrasis krepšinio grožis.

Pastebiu, kad jaunieji mūsų šalies krepšininkai yra labai agresyvūs, gali pataikyti iš bet kurios pozicijos. Visi padarome klaidų, tačiau svarbiausia, kad lietuviai nuo pat mažų dienų žaisdami mąsto.

– Vis garsiau kalbama, kad šiais laikais jauniems talentams kartais pritrūksta motyvacijos. Ką galvojate apie tai?

– Nemanau, kad reiktų lyginti skirtingas kartas. Mes turėjome vienokias sąlygas, dabartiniai žaidėjai turi visai kitokias. Mums, norint patekti į rinktinę, reikėjo konkuruoti su 15 respublikų krepšininkais. Žvelgiant iš šio taško, atrodo, kad dabar yra kiek lengviau.

Visgi dabar krepšinį žaidžia turbūt daugiau lietuvių nei mūsų laikais, nuo mažų dienų jiems skiriamas didžiulis dėmesys, o tai veikia jaunų žaidėjų psichiką. Vos tik išmokęs varyti kamuolį, jaunuolis pagalvoja, kad jau yra žvaigždė. Dabartinė karta turėtų atsiminti vieną svarbią taisyklę: kuo daugiau galvoji, kad tu esi geras, tuo kiti žaidėjai šalia tavęs greičiau progresuoja.

– Pastarąjį dešimtmetį Lietuvos rinktinei niekaip nepavyksta išspręsti įžaidėjo problemos. Turime po vieną aukšto lygio žaidėją kaip Šarūnas Jasikevičius ar Mantas Kalnietis, tačiau pamainą jiems surasti ypač sunku. Kodėl?

– To priežastys yra labai paprastos. Prieš 10-15 metų ypač rūšiuodavome jaunus žaidėjus į didelius ir mažus. Nuo pat mažų dienų juos rengėme būti aukštaūgiais arba gynėjais ir padarėme daug sisteminių klaidų.

Man atrodo, kad kiekvienas žaidėjas privalo mokėti tiek kamuolį iš užribio perduoti, tiek perdavimą atlikti, tiek kamuolį per aikštę persivaryti. Jei visus krepšininkus mokytume tų pačių svarbiausių krepšinio dalykų, tokių problemų neturėtume – net ir tarp aukštų vyrų galėtume surasti tų, kurie sugebėtų persivaryti kamuolį į kitą aikštės pusę. Mūsų laikais 220 cm ūgio Arvydas Sabonis galėjo puikiausiai pradėti ataką.

Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 24sek