Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Vladas Garastas: „Arvydas ir Sergejus – tikros Lietuvos krepšinio žvaigždės“

Vladas Garastas ir Arvydas Sabonis
BFL nuotr. / Vladas Garastas ir Arvydas Sabonis
Šaltinis: sportas.info
0
Skaitysiu vėliau
A A

Vieniems geriausių visų laikų Lietuvos krepšininkų šis gruodis – išskirtinis. Sergejui Jovaišai gruodžio 17 d. sukako 60, o Arvydui Saboniui gruodžio 19 d. sukaks 50 metų.

Apie Lietuvos krepšinio ąžuolus kalbėjomės su ilgamečiu jų treneriu Kauno „Žalgiryje“ ir Lietuvos rinktinėje, šalies Krepšinio federacijos garbės prezidentu Vladu Garastu. Būtent jį Lietuvos krepšinio federacijos prezidento poste pakeitė A.Sabonis.

„Arvydas ir Sergejus – tikros Lietuvos krepšinio žvaigždės. Tarp jų – dešimties metų skirtumas, jie „Žalgiryje“ taip pat žaidė dešimt metų. Abu kartu galėtų ir savo jubiliejus švęsti“, – sako V. Garastas. 

– Kokie šie krepšininkai buvo aikštelėje? – paklausėme legendinio trenerio. 

– Iki tol kaip vidurio puolėjai „Žalgiryje“ žaidę krepšininkai neatitiko šios pozicijos reikalavimų. Per SSRS čempionatus už juos buvo gerokai aukštesnių ir stipresnių žaidėjų. Mūsų vidurio puolėjams buvo sudėtinga kovoti su kitų komandų šios pozicijos krepšininkais.

 Nors Arvydas į „Žalgirį“ atėjo būdamas vos 17-os, jam leisdavau daug žaisti, vadovavausi principu, kad gal dabar geriau vieną žingsnį atgal, bet po to – du žingsnius į priekį. Arvydas per metus labai patobulėjo. 

Norint gerai ir stabiliai žaisti, komandoms reikalingi geri vidurio puolėjai. Nors Arvydas į „Žalgirį“ atėjo būdamas vos 17-os, jam leisdavau daug žaisti, vadovavausi principu, kad gal dabar geriau vieną žingsnį atgal, bet po to – du žingsnius į priekį. Arvydas per metus labai patobulėjo. 

Jau 1982-aisiais jis buvo pakviestas į SSRS rinktinę ir dalyvavo pasaulio čempionate. Arvydas iš kitų pirmiausia išsiskyrė puikiu puolimu, įvairiais metimais, ypač „kabliu“, bei fantastiškais perdavimais. Jis gerai matė aikštę ir savo partnerius, mesdavo ir iš arti, ir iš toli. 

Kalbant apie gynybą, baudos aikštelė priklausydavo Arvydui: jis puikiai padėdavo žaidėjams gintis, blokuodavo daug kamuolių, gerai kovojo po savo ir varžovų krepšiais. „Nusiėmęs“ kamuolį, Arvydas jį ypač puikiai perduodavo į priekį komandos draugams. Kamuolį tiksliai permesdavo kone per visą aikštelę. To dabar pasigendu stebėdamas mūsų vidurio puolėjus.

Sergejus buvo universalus krepšininkas, puikiai žaidė visose aikštelės vietose. Buvo techniškas, taktiškai stiprus. Gerai valdė kamuolį, puikiai jį perduodavo vidurio puolėjui, patikimai gynėsi. Ypač išsiskirdavo perimdamas kamuolius. Mes sakydavome, kad Sergejus turi ilgas, „išleidžiamas“ rankas.

Kaip ir Arvydas, jis mokėjo gerai žaisti susidarius ekstremalioms situacijoms: kuo padėtis būdavo sudėtingesnė, tuo jis geriau žaisdavo. Komandoje turint tokius puikius žaidėjus, kaip Arvydas ir Sergejus, pergalės mūsų nelenkė.

Žaidžiant su stipriomis komandomis, dažniausiai viskas sprendžiama per paskutines minutes ar sekundes ir viską lemia žaidėjo šaltakraujiškumas, gebėjimas sužaisti be klaidų, įgyvendinti trenerio užduotis. Kai 1985 m. pirmą kartą tapome SSRS čempionais, Sergejus pasitempė kirkšnį ir negalėjo daryti jokių staigių judesių. 

Komandoje turint tokius puikius žaidėjus, kaip Arvydas ir Sergejus, pergalės mūsų nelenkė.

O žaisdamas krepšinį nepašliaužiosi, reikia bėgti, šokti, žaibiškai į viską reaguoti. Sergejus buvo pakeistas, sėdėjo ant atsarginių suolelio. Rungtynės ėjo į pabaigą, ir Sergejus, priėjęs prie manęs, paprašė, kad jį išleisčiau žaisti. Jam ir sakau: „Tu juk negali...“ Tačiau jis vis tiek savo: „Leiskit!“ Surizikavau ir leidau. Sergejus atliko lemiamą metimą, kuris mums atnešė aukso medalius.

– Paprastai su žvaigždėmis būna sunku dirbti, o kaip buvo jums?

– Visko buvo, tačiau dirbti nebuvo sunku. Ir Arvydas, ir Sergejus buvo profesionalai. To puikaus laikotarpio niekada neišbrauksiu iš savo gyvenimo. Prancūzijos prezidentas Charles’is de Gaulle’is yra pasakęs, kad kalba visi, o sprendžia vienas. Buvau treneris, man reikėjo demonstruoti tam tikrą diplomatiją, vengti konfliktinių situacijų. Su žaidėjais stengiausi kalbėtis, viską išsiaiškinti, neužsispirti.

– Kaip apibūdintumėte tuos metus, kai dirbote su Arvydu ir Sergejumi?

– Tai buvo nuostabūs metai, pasiekėme daug puikių pergalių. Brendo komanda, o aš kartu su ja. Mums pasisekė, kad po Maskvos olimpinių žaidynių, kai SSRS rinktinė užėmė trečiąją vietą, Sovietų Sąjungoje pasikeitė krepšinio situacija. Per vieną iš trenerių pasitarimų leningradiečių treneris Vladimiras Kondrašinas pasakė, kad mums sunku progresuoti, nes nuo Europos esame atsitvėrę Kinų siena. 

Buvo priimtas sprendimas, kad SSRS čempionai dalyvaus Europos šalių čempionų taurės varžybose, sidabro medalininkai – Europos šalių taurių laimėtojų taurės, o bronzos medalininkai – Radivojaus Koračo turnyruose. Pradėjus žaisti gero lygio varžybose, atsirado didelių galimybių komandai tobulėti. 

Buvau treneris, man reikėjo demonstruoti tam tikrą diplomatiją, vengti konfliktinių situacijų. Su žaidėjais stengiausi kalbėtis, viską išsiaiškinti, neužsispirti.

Per tuos dešimt metų, kai treniravau „Žalgirį“, visą laiką buvome viršūnėje. Puikiai žaidžiant mūsų krepšininkams, triskart tapome SSRS čempionais, penkiskart vicečempionais, gerai rungtyniavome Europos taurės turnyruose.

– Ar A.Sabonį laikytumėte visų laikų geriausiu Lietuvos krepšininku?

– Be abejonės taip, jį tvirtai vadinu geriausiu šimtmečio krepšininku. Arvydo indėlis į Lietuvos krepšinį yra didžiulis. Buvo galima kai ką laimėti ir be Arvydo, tačiau kai reikėdavo žaisti su CSKA, be jo negalėjome nugalėti. Jam atėjus, atsivėrė milžiniškos galimybės. Arvydo charakteris buvo čempioniškas, jis buvo sutvertas žaisti gerą krepšinį.

– Ar Arvydas su Sergejumi aikštelėje padarė viską, o gal galėjo padaryti dar daugiau?

– Tikrai padarė ne viską. Jeigu per Europos taurių laimėtojų taurės varžybas Grenoblyje būtų žaidęs Sergejus, galėjome tapti nugalėtojais. Pralaimėjome vos keturiais taškais. Kita galimybė pasirodyti geriau buvo 1986 m. per Europos šalių čempionų taurės turnyro finalą Budapešte, kurį stebėjo vos 30 mūsų ir net 5 tūkst. kroatų žiūrovų. Tačiau įvyko konfliktinė situacija, ir Arvydas buvo pašalintas iš aikštės.

Po to su kroatais rugsėjo mėnesį žaidėme Williamo Joneso taurės turnyre Argentinoje ir juos be Arvydo sutriuškinome net 27 taškais. Trečia galimybė buvo per Atlantos olimpines žaidynes. Tačiau tada kelio traumą turėjęs Šarūnas Marčiulionis žaidė vos puse savo pajėgumo. Jeigu jis būtų buvęs sveikas, puikiausiai galėjome žaisti finale.

– Arvydas tapo Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) prezidentu, o Sergejus – Seimo nariu. Kaip vertinate jų darbą?

– Aš norėjau, kad Arvydas taptų Lietuvos krepšinio federacijos prezidentu, tačiau jis iš pradžių didelio entuziazmo nerodė, reikėjo jį įtikinti. Toms pareigoms Arvydas labai tinka, nes yra gerai žinomas žmogus, jį visi pažįsta. Federacijos prezidentas – tai vizitinė kortelė. 

Prieš Europos čempionatą, kuris vyko Lietuvoje, Arvydas buvo išrinktas mūsų krepšinio ambasadoriumi ir važinėjo po valstybes, kurių komandos turėjo atvykti į Lietuvą. Jau tada jis, kaip būsimas LKF prezidentas, atliko didelį darbą. Per federacijos konferenciją tereikėjo tik patvirtinti jo kandidatūrą.

Arvydo indėlis į Lietuvos krepšinį yra didžiulis. Buvo galima kai ką laimėti ir be Arvydo, tačiau kai reikėdavo žaisti su CSKA, be jo negalėjome nugalėti.

Kai buvo paskelbta, kad prasideda LKF prezidento rinkimai, ir paprašyta per vieną mėnesį pateikti kandidatūras, kito kandidato tiesiog nebuvo, nes konkurentai žinojo, jog jie nenugalės Arvydo.

Sergejus Seime dabar nori pateikti siūlymą, kad rentos būtų skiriamos ne tik sportininkams, tapusiems pasaulio ir Europos čempionatų bei olimpinių žaidynių medalininkais, bet ir jų treneriams. Treneriai juk taip pat daug dirba, tačiau jų triūsas lieka neįvertintas. 

Tarkime, mano, kaip trenerio, darbo stažas – 43 metai, savo karjerą baigiau būdamas 67-erių. Dukart laimėjome medalius per olimpines žaidynes, Europos čempionatą. Tačiau dabar nenoriu verkšlenti, nes tos rentos galiu ir nesulaukti.

Vizitinės kortelės 

Arvydas Sabonis. Gimė 1964 m. gruodžio 19 d. Kaune. Pirmasis treneris – Jurijus Fiodorovas. Profesionalaus žaidėjo karjerą pradėjo 1981 m. Kauno „Žalgiryje“. Tris sezonus iš eilės (1985–1987) padėjo iškovoti SSRS krepšinio čempionato aukso medalius. 1984 ir 1985 m. Italijos laikraštis „La Gazzetta dello Sport“ A. Sabonį išrinko geriausiu Europos metų krepšininku.

1985 m. birželio 18 d. ketvirtajame NBA naujokų biržos rate 74-uoju šaukimu jį pasirinko Atlantos komanda „Hawks“, tačiau pasirinkimas buvo anuliuotas, nes žaidėjas buvo per jaunas. 1986 m. pirmojo rato 24-uoju šaukimu A. Sabonį pakvietė Portlando komanda „Trail Blazers“, bet dėl politinių motyvų jis negalėjo išvažiuoti į JAV. 

1986 m. Argentinoje su Kauno „Žalgiriu“ jis laimėjo Tarpkontinentinę W. Joneso taurę.

1989 m. A. Sabonis jau galėjo palikti SSRS, tačiau pasirinko ne Portlando „Trail Blazers“, o Ispanijos Valjadolido komandą „Forum“. 1992 m. tęsė karjerą Madrido „Real“. 

1993 ir 1994 m. su „Real“ tapo Ispanijos čempionu, 1995 m. iškovojo Europos klubų čempionato (dabar – Eurolyga) taurę. 1993 ir 1995 m. išrinktas geriausiu Europos krepšininku.

1995 m. A. Sabonis vėl prisijungė prie Portlando komandos „Trail Blazers“, kurioje žaidė septynis sezonus (2001–2002 m. nežaidė). 1997 m. išrinktas geriausiu Europos krepšininku. 1999 m. svetainės „NBA.com“ lankytojai A. Sabonį išrinko didžiausią įtaką NBA padariusiu užsieniečiu.

2003 m. po 14 metų pertraukos A. Sabonis sugrįžo į Lietuvą ir su Kauno „Žalgiriu“ tapo Lietuvos čempionu bei naudingiausiu Eurolygos sezono žaidėju. 2004 m. gegužės 15 d. sužaidė paskutines rungtynes kaip profesionalus žaidėjas: LKL superfinalo mače su Vilniaus „Lietuvos rytu“ A. Sabonis pelnė 14 taškų. Ilgą laiką aktyviai nesportavęs, 2005 m. gruodį jis pareiškė baigiantis profesionalaus krepšininko karjerą. 

A. Sabonis 1995 m. apdovanotas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu, 1996 m. – Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino I laipsnio ordinu, 2001 m. jam įteiktas aukščiausias Tarptautinio olimpinio komiteto (IOC) apdovanojimas – Olimpinis ordinas. 1997 m. rugsėjo 11 d. A. Saboniui suteiktas Kauno miesto Garbės piliečio vardas. 

Įtrauktas į FIBA ir NBA krepšinio šlovės muziejų.
2011 m. spalio 24 d. A. Sabonis buvo išrinktas LKF prezidentu. 

Aukščiausio lygio varžybų medaliai

Europos čempionatai
1983 m. Prancūzija – bronza
1985 m. Vakarų Vokietija – auksas
1989 m. Jugoslavija – bronza 
1995 m. Graikija – sidabras
Pasaulio čempionatai
1982 m. Kolumbija – auksas
1986 m. Ispanija – sidabras
Olimpinės žaidynės
1988 m. Seulas – auksas 
1992 m. Barselona – bronza
1996 m. Atlanta – bronza

*  *  *
 
Sergejus Jovaiša. Gimė 1954 m. gruodžio 17 d. Anykščiuose. 1961–1972 m. mokėsi Anykščių A. Vienuolio vidurinėje mokykloje. Pirmasis treneris – Povilas Kūgys. 1972–1989 m. žaidė Kauno „Žalgirio“ komandoje, 1989–1991 m. – Vokietijos klubuose „SSV Hagen“, 1991–1995 m. „BG Hagen“, 1995–1998 m. „ATS Cuxhaven“ (ir treneris). 

1973–1992 m. Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės narys, žaidė 82 rungtynes, pelnė 525 taškus. 1977–1985 m. SSRS vyrų krepšinio rinktinės narys, žaidė 182 rungtynes, pelnė 1 705 taškus.

2004–2005 m. Anykščių „Puntuko“ krepšinio komandos treneris, 2005–2006 m. Joniškio „Delikateso“ krepšinio klubo treneris, 2006–2007 m. Anykščių kūno kultūros ir sporto centro treneris, nuo 2007 m. – Anykščių r. savivaldybės mero patarėjas sportui ir turizmui.

Nuo 2012 m. liepos 16 d. – Seimo narys. 

Aukščiausio lygio varžybų medaliai

Europos čempionatai
1981 m. Čekoslovakija – auksas
1983 m. Prancūzija – bronza
1985 m. Vakarų Vokietija – auksas
1987 m. Graikija – sidabras
Pasaulio čempionatai
1978 m. Filipinai – sidabras 
1982 m. Kolumbija – auksas
Olimpinės žaidynės
1980 m. Maskva – bronza
1992 m. Barselona – bronza
 

sportas.info
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 24sek