– Rolandai, po praėjusio sezono prasitarėte, kad baigsite profesionalaus krepšininko karjerą ir dirbsite valstybės vidaus tarnyboje. Kodėl vėl apsivilkote „Sakalų“ marškinėlius? – „Kauno diena“ paklausė R.Matulio, spalio 4-ąją švęsiančio 39-ąjį gimtadienį.
– Planai nesikeičia. Tai, kad „Sakaluose“ žaisiu dar vieną sezoną – mano padėka šiam klubui ir jo sirgaliams. Man kiekvienas sezonas yra kaip paskutinis mūšis, kurį norisi laimėti.
– Ar jus erzina, kai akcentuojamas jūsų amžius?
– Ne, manęs tai visiškai neerzina. Sporte aš jau senukas, tačiau gyvenime – dar jaunuolis. Amžius siunčia kūnui tam tikrus signalus, o ir žilstelėjusi galva tikriausiai daug kam bado akis, matyt, turiu gerus genus, kurie neleidžia subyrėti. Manau, kad žaisiu dar ne vieną sezoną ir ne du. Juk yra veteranų lyga, o ir dėl LKL – niekada nesakau niekada. Kartais aplinkybės susiklosto taip, kad negalima nukirsti: viskas, baigiu. Krepšinis man – ne sportas, o gyvenimo būdas.
– „Sakalų“ pirmtakė – Lietuvos policijos akademijos komanda. Būtent ji 1994-aisiais laimėjo A lygos pirmenybes ir pateko į LKL. Kiek žaidėjų iš tuometės jūsų kartos tebežaidžia krepšinį?
– Žaidžiančiųjų LKL esu tik aš vienas. Kai kurie mano buvę bendražygiai šiuo metu išvis nesusiję su krepšiniu, kiti, pavyzdžiui, Arvydas Gronskis, Erikas Kučiauskas, Linas Kvedaravičius, tapo treneriais, klubų administratoriais.
– Dabar 30-mečiai krepšininkai vis dažniau klausinėjami apie artėjantį karjeros saulėlydį, nes daugumą jų kankina įsisenėjusios traumos. Ar jos nebuvo jus sustabdžiusios?
– Rimtų traumų nesu patyręs. Patempimų, praskeltų antakių ar sulaužytų skruostikaulių buvo. Dabar šiek tiek paskauda nugarą, kelius, tačiau tokios bėdos turbūt lydi kiekvieną sportininką, nesvarbu, kokio amžiaus jis būtų. Tai smulkmenos.
– Gal buvote atsargus?
– Man patinka komandinis žaidimas, o jei žaidėjai jį pagražina dėjimais per varžovų galvas ar kitais efektingais veiksmais – tuo neįmanoma nesižavėti. Tačiau kiekvienas šuolis ar metimas, atliktas ties žmogiškųjų galimybių riba, anksčiau ar vėliau atsiliepia sveikatai. Savęs niekada netausojau, to nedarau ir dabar. Mano nuomone, jei aikštėje negali palikti viso savęs, tuomet nė neverta į ją žengti. Tausoti save kitam kartui nėra prasmės, nes kiekvienos rungtynės gali būti lemiamos. Tai, ką anksčiau galėdavau atlikti savo fizinėmis galimybėmis, dabar darau pasitelkęs patirtį.
