Į Atėnų olimpines žaidynes Lietuvos rinktinė atvyko kaip 2003 metų Europos krepšinio čempionė. Nuo pat pirmųjų rungtynių lietuviai atrodė užtikrintai, įveikė visas penkias varžoves ir užėmė pirmąją vietą B grupėje.
Tarp Lietuvos rinktinės skalpų buvo ir pergalė prieš JAV superžvaigždes po neįtikėtino Šarūno Jasikevičiaus tritaškių šou mačo pabaigoje.
Su krepšinio rinktine siejamos viltys Lietuvoje buvo didžiulės. Ketvirtfinalyje lengvai įveikta Kinijos rinktinė, o pusfinaliui gauta, kaip tada atrodė, „kažkokia Italija“.
Grupės varžybose iš aštuonių į kitą etapą patekusių komandų mažiau taškų už Italiją buvo įmetusi tik Kinija. Italų žaidimas prasidėdavo ir baigdavosi nuo gynybos, tačiau Lietuvos rinktinės puolimas buvo geriausias visame turnyre.
Šarūnas Jasikevičius, Ramūnas Šiškauskas, Arvydas Macijauskas, Saulius Štombergas ir kiti atrodė lyg svajonių komanda, nepaneigiamai geriausia pastarųjų metų Lietuvos rinktinė.
Atrodė, kad pagaliau, pagaliau olimpiadoje gavome ne JAV, pagaliau žengsime toliau nei pusfinalis. Ant mūsų krepšininkų kaklų jau kabėjo mažiausiai sidabro medaliai, o prieš Lietuvos ir Italijos susitikimą Argentinai įveikus JAV, drąsiausieji jau kalbėjo ir apie auksą.
Tačiau Gianluca Basile ir Giacomo Galanda galvojo visiškai kitaip.
Vienos kartos vaikai, gimę tik šešių dienų skirtumu, buvo geriausi Italijos rinktinės žaidėjai. Puikūs snaiperiai ir jau patyrę krepšininkai rungtynėse su Lietuva kartu įmetė 11 tritaškių iš 16 (visa Italijos rinktinė pataikė 18 iš 28) ir paskandino visas lietuvių svajones.
Likus žaisti 5 min. rezultatas dar buvo lygus (79:79), tačiau ką tik inicijuoto spurto autorius S.Štombergas jau sėdėjo ant suolo su penkiomis pražangomis.
37 minutes žaidęs Š.Jasikevičius pataikė vos 3 metimus iš 15 (9 tšk., 9 rez. perd.). 32 min. rungtyniavęs R.Šiškauskas įmetė vos kartą iš 12-os (4 tšk.).
Tą prakeiktą dieną gerai sekėsi tik 6 iš 10 tritaškių įsmeigusiam A.Macijauskui, tačiau jo vieno nepakako.
