Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Lietuvos teniso sąjungos prezidentas Ramūnas Grušas: „Šiemet mūsų planai Daviso taurėje buvo visiškai kitokie“

LTS prezidentui R.Grušui po šalies rinktinės pergalės prieš Airiją prasideda pats darbymetis
A.Gimžausko/Sportas.info nuotr. / LTS prezidentas R.Grušas.
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Lietuvos teniso rinktinės pralaimėjimas Estijoje užminė naujų mįslių Lietuvos teniso sąjungai (LTS). Kaip įtikinti likti rinktinės kapitoną Remigijų Balžeką ir jo auklėtinį Ričardą Berankį? Kaip išlikti Daviso taurės Europos-Afrikos zonos II grupėje? Kur žaisti mačą su Maroku? Kaip apsidrausti nuo traumų? Tai tik keli klausimai, kurie šiuo metu sukasi LTS prezidento Ramūno Grušo galvoje.

Savaitgalį Taline 2:3 estams pralaimėjusi Lietuvos vyrų teniso rinktinė atsidūrė ant prarajos krašto. Dar vienas pralaimėjimas liepos 8–10 dienomis Lietuvoje vyksiančiame išlikimo mače su Maroku pasiųstų sparčiai progresuojančią mūsų rinktinę į III grupę.

R.Grušas neslepia, jog šiais metais planai buvo visiškai kitokie – kovoti dėl patekimo į I grupę, o ne dėl išlikimo II.

2009 metų pabaigoje prie LTS vairo stojusiam Šiaulių teniso mokyklos direktoriui šiuo metu didžiausią galvos skausmą kelia klausimas, ar Daviso taurės rinktinės kapitono poste liks R.Balžekas. R.Grušas baiminasi, jog, pasitraukus R.Balžekui, rinktinėje nebematytume ir geriausio šalies tenisininko R.Berankio.

– Atslūgus aistroms po Daviso taurės mačo Estijoje, kaip įvertintumėte Lietuvos rinktinės pasirodymą Taline? – 15min.lt paklausė R.Grušo.

– Vertinu gerai. Viskas buvo mūsų rankose, tačiau traumos yra toks dalykas, kurio niekada nenumatysi. Atsitiko, tai atsitiko – nieko dabar nepakeisime. Svarbu, jog Laurynui Grigeliui nėra taip blogai, kaip atrodė iš pradžių.

– Kaip manote, koks būtų rezultatas, jei L.Grigelis nebūtų patyręs traumos?

– Jei ne 3:0 po dviejų dienų, tai 2:1 į mūsų pusę tikrai. Drąsiai galima sakyti, jog būtume laimėję bendrą mačą. Kitokių minčių net būti negalėjo. Realiai matėsi, jog pranašumas buvo mūsų pusėje.

Be abejonės, labai apmaudu, jog viskas taip baigėsi. Ypač dėl traumos. Šiais metais mūsų planai Daviso taurėje buvo visiškai kitokie. Planavome, jog visos varžybos vyks išvykose, nė vienų namuose, o finale susitiksime su Latvija. Šis mačas būtų buvęs labai intriguojantis. Apmaudu, bet reikia gyventi toliau.

– Koks uždavinys šiemet buvo iškeltas mūsų rinktinei?

– Išsilaikyti II grupėje. Realiai matome, jog rinktinėje kol kas neturime tvirto trečiojo numerio. Nekalbu apie ketvirtą. Taigi mūsų vieta kol kas yra II grupėje. Bet mūsų rinktinė dar labai jauna. L.Grigeliui patobulėjus, dar labiau pasitempus R.Berankiui ir sustiprėjus D.Šakiniui – I grupė ateis savaime. Ji mums tikrai yra pasiekiama. Tai parodėme jau pernai, kai tik atkakliame mače su slovėnais nežengėme laiptelio aukštyn. Visgi dabar mūsų tikslas yra išsilaikyti II grupėje.

– Po mačo su Estija rinktinės kapitonas Remigijus Balžekas užsiminė, jog ruošiasi trauktis...

– Kalbėjau su juo. Aišku, po mačo visada užvaldo emocijos, o žodis ne žvirblis – nesugrįš, tačiau oficialiai niekas nėra pasikeitę. Manau, jog viskas paaiškės kitą arba dar kitą savaitę – kokiu pagrindu bus formuojama komanda ir kas joje žais. Kalbamės, stengiamės žiūrėti į priekį ir priimti ne vienadienį sprendimą, o metams ar dvejiems į priekį. Norime jaustis tvirčiau, kad nebebūtų kažkokių manipuliacijų.

Jeigu nebus Ričardo, nebus Lauryno – užteks ir stovimų vietų, – sakė R.Grušas.Nuo to priklausys ir kur žaisime mačą su Maroku. Jeigu nebus Ričardo, nebus Lauryno – užteks ir stovimų vietų. Kol kas oficialu tik tai, kad mačas vyks Lietuvoje, o kur – nuspręsime. Gal Šiauliuose, gal Kaune, gal kažkur kitur. Jei komanda bus stipriausios sudėties – didžiausia tikimybė, jog žaisime Vilniuje, bet matysime.

– Jeigu nepavyktų susitarti su R.Balžeku, ar esate pagalvoję apie galimą pamainą jam?

– Kol kas tikrai ne. Aišku, jeigu taip nutiktų, būtume priversti, bet kol kas tikrai nieko nesvarstome.

– Jeigu pasitrauktų R.Balžekas ar tikimybė rinktinėje matyti R.Berankį nesumažėtų?

– Manau, kad taip. Jie yra komanda, tarsi susilydę vienas su kitu. Nemanau, jog Ričardas atvyktų be Remigijaus.

– Po L.Grigelio traumos galbūt R.Berankis yra atsargesnis, nes taip galėjo nutikti ir jam?

– Daugiau klausimų turime visi – dėl rizikos, draudimo. Sportininkai atiduoda visą širdį, o čia nutinka tokios traumos. Galėjo juk trūkti raiščiai, meniskas ir baigtis net visa karjera. Atvažiuoji, pažaidi už Lietuvą ir kas iš to? Kad visi pažiūri per televizorių? Sportininkams juk reikia gyventi po to. Rizika čia tikrai yra didelė, o kuo mūsų žaidėjai tampa profesionalesni, tuo sudėtingiau.

Gyveni ir mokaisi. Jau dabar kalbamės su draudimo kompanijomis, kad jos apdraustų mūsų geriausius žaidėjus. Tikimės, jog mačui su Maroku taip ir bus.

– O tenisininkams mokami honorarai už tai, kad jie gina šalies garbę?

– Teniso sąjunga apmoka viską, kas susiję su kelione – bilietai, viešbutis, masažai ir t.t. Honorarai tam tikri yra, juos renkame rėmėjų pagalba.

– Kovosime dėl išlikimo II grupėje, kaip vertiname mūsų šansus mače su Maroko tenisininkais?

– Turime išlikti II grupėje ir, manau, jog išliksime. Tikrai laimėsime, jei žaisime geriausios sudėties.

– O jeigu neatvyktų R.Berankis, ar užtektų mums L.Grigelio ir D.Šakinio pastangų?

– Sunku pasakyti. Be to, tai bus lemiamas mačas – papildoma įtampa, atsakomybė. Manau, būtų gana sudėtinga.

– Po pertraukos Lietuvos garbę tarptautinėje arenoje šiemet gins ir šalies tenisininkės, kurios gegužės 2–7 dienomis varžysis „Fed cup“ Europos-Afrikos zonos III grupėje. Kokios mūsų tenisininkių viltys, perspektyvos?

– Moterų rinktinė sugrįžta po trejų metų pertraukos. Apie perspektyvas sunku kažką pasakyti, visgi tokių aukštų pasiekimų, kaip vyrų tenise – R.Berankio, čia, deja, neturime.

Lyderės bus 25 metų Lina Stančiūtė (WTA 492, – red. past.) ir iš JAV atvažiuosianti metais jaunesnė Aurelija Misevičiūtė (be reitingo). Trečia rinktinės raketė bus 16-metė Joana Eidukonytė (WTA 1082), kuri pradeda profesionalės karjerą. Dėl ketvirtos žaidėjos kalbėjau su 15-metės Gabrielės Bertašiūtės (be reitingo) treneriu, laukiame jų atsakymo. Jie gyvena ir treniruojasi Švedijoje.

– Lietuvos teniso lygis sparčiai kyla į viršų, vien R.Berankis kone kiekviename turnyre perrašinėja istoriją, ar taip pat greitai kyla ir teniso finansavimas?

– Per metus, kai R.Berankis pateko į pirmąjį šimtuką ir beveik užsitikrino vietą olimpiadoje, mūsų teniso sąjunga praturtėjo 23,5 tūkst. Lt (nuo 100 tūkst. Lt padidėjo iki 123,5, – red. past.). Toks tas ir įvertinimas.

Vien išvežti rinktinę į Daviso taurės mačą kainuoja nuo 30 iki 70 tūkst. Lt. Gerai, jog dabar žaidėme Estijoje, tai čia dar ir su automobiliu galima nuvykti. O kur dar jaunimas – mūsų teniso ateitis? Juos irgi reikia vežti į turnyrus. Realiai mums neužtenka lėšų nei tam, nei tam.

Stengiamės ieškoti rėmėjų, nes kalbėti apie valstybinį finansavimą yra juokinga. Jeigu nėra finansavimo, tai kaip tobulėti jaunimui? Tėvų ir privačios lėšos irgi nėra begalinės. Taip ir sustoja tas jaunimas, jei negalime jų nuvežti į turnyrus ar surengti treniruočių stovyklų. Teniso bumas Lietuvoje tikrai jaučiamas, vis daugiau vaikų ateina į treniruotes, auga daug talentų, bet viskas atsiremia į lėšas. Gaunasi toks užburtas ratas.

Pirmą kartą istorijoje turime Lietuvos tenisininką pirmajame šimtuke, kas pasaulyje yra labai vertinama. Populiarumas – nerealus, nes rinktinės mačą su Estija per televizorių stebėjo pusė milijono žmonių, o pagal į išvykas vykstančių Lietuvos sirgalių skaičių turbūt nusileidžiame tik krepšiniui. Taigi bendras žmonių požiūris ir supratimas yra, bet valdžia kol kas neatsižvelgia į tai.

Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie Deuce