„Tu niekada negalvoji, kad turėsi kovoti su vėžiu, nes tai nutinka kitiems, – savo išgyvenimais dalijosi C.Castano. – Kelis mėnesius pradėjau jaustis prastai ir man atsirado nedidelis gumbelis ant krūtinės. Bet aš net neįsivaizdavau, kad tai yra vėžys. Po pirmo atlikto tyrimo daktarai pasakė, kad tai nėra gerai ir man teko atlikti biopsiją. Jaučiausi tarsi filme. Negalėjau suprasti ką man sako gydytojas. Mano mama laukė manęs už durų. Išėjau ir pasakiau jai, kad tai nėra gerai. Tačiau negalėjau paaiškinti kas yra blogai ir ką tiksliai man pasakė daktarai.
Buvau namie ir sesuo padavė testo rezultatus. Man vėžys. Žinoma, pradėjau verkti. Tai buvo tikrai labai sunkus laikas man. Negalėjau tuo patikėti.
Gyvenau labai mažame miestelyje ir galvojau, kad jie kažką supainiojo. Kad tai ką jie sako yra skirta kitam žmogui, ne man. Per kelias dienas atlikau dar kelis testus ir tikėjausi, kad pagaliau jie pasakys, jog tai nutiko ne man. Jie labai apgailestavo, tačiau tai nutiko man.
Aš esu tikinti ir paprašiau Dievo padėti man šioje kovoje su vėžiu. Nes viena aš jo nesugebėčiau įveikti. Dažnai būna tokios situacijos, kai nei daktarai, nei tu, nei kas nors kitas, nieko negali padaryti. Vienintelis, kuris tau gali padėti būna Dievas. Chemoterapija buvo labai sunki. Po pirmo vaistų ciklo buvau arti mirties. Pakeičiau daktarus ir jie pasakė man; „Tu nemirsi“. Jie buvo tikri, kad aš vieną dieną vėl galėsiu žaisti tenisą.
Chemoterapijos dienos buvo labai, labai ilgos. Visą laiką būdavau namie. Negalėjau žiūrėti televizoriaus. Negalėjau skaityti knygų. Klausiausi krikščioniškos radijos.
Viskas prarado prasmę. Man padėjo psichologas. Maudymasis man tapo maratonu. Daugybę valandų gyvenime praleidau žaisdama tenisą ir nepavargdavau. Teko iškęsti šešias chemoterapijas. Tai buvo sunkiausia. Tada man turėjo daryti operaciją, bet vėžys nuo 1,8 cm. sumažėjo iki 8 milimetrų. Todėl nusprendėme atsisakyti operacijos.
Niekada negalvojau apie mirtį. Buvau tikra, kad noriu laimėti šį mūšį. Dievas man pasakė, kad gydymo metu aš pasveiksiu. Kartais bijau, kad vėžys gali atsinaujinti. Bet tą pačią akimirką aš žinau, kad įveiksiu sunkumus.
Dabar aš esu sveika. Mano daktarai yra išprotėję ir sako, kad aš vėl galiu žaisti tenisą. Kad galiu gyventi savo įprastą gyvenimą. Jie taip pat pasakė, kad dabar esu gražesnė nei anksčiau.
Dabar esu trenerė ir kenčiu labiau nei tada, kai žaidžiau. Tačiau man malonu perduoti savo žinias kitam žmogui. Kartais aš noriu žaisti tenisą, bet prieš susirgdama vėžiu planavau baigti karjerą. Dabar mano gyvenimas ramus, o gyvenimas varžybų ritmu kelia nemažai streso. O būnant tokio amžiaus jau neįmanoma vėl pakilti tarp 35-ių geriausių pasaulyje.
