Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Gintaro Ruplėno tinklaraštis apie tenisą: Kodėl aš myliu tenisą? Apie aprangą ir pralaimėjimus

Gintaras Ruplėnas
Alfredo Pliadžio nuotr. / Gintaras Ruplėnas
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Anapilin ketvirtadienį iškeliavęs Gintaras Ruplėnas mėgo tenisą, tad nenuostabu, jog savo tinklaraštyje rašė apie šią sporto šaką. Portalas 15min.lt primena garsaus šou žmogaus parašytus tekstus „Deuce“ rubrikoje apie tai, kodėl jis pamėgo ir mylėjo tenisą, apie aprangą ir pralaimėjimus kortuose. Tekstai parašyti 2011-2012 metais.

Kodėl aš myliu tenisą?

Kaip ir kiekvienas lietuvis, aš žaidžiau krepšinį. Lankiau gal trejus metus, paskui mečiau dėl gitaros. Rimti dalykai, ane? Šiaip jau spjoviau vėliau į visus sportus ir dariau „babkes”, nes tuo metu labai ėjo „Dviračio šou” koncertinis variantas. Pakoncertavau. Tada apsiraminau. Gyvenimas pradėjo tekėti. Staiga netyčia prisiminiau tenisą. Reikia pripažinti, priminė Kirkilas.

 

Tada prisiminiau, kad turiu pusbrolį tenisininką Vytą Mažeiką. Šiaip jau labai garsus tenisininkas. Daugkartinis Lietuvos čempionas. Atsimenu, aš mažiukas vaikščiojau į jo varžybas, kur dažniausiai jis žaisdavo su kauniečiu Remeikiu, ir dažniausiai Vytas laimėdavo. Vytas buvo konkretus „pusheris”, bet užtat visus taškus ištraukdavo. Tai buvo puikūs medinių rakečių laikai.

Vėliau nugrybavau, kaip jau sakiau, į šou verslo pievas. Grįžau į tenisą ir labai džiaugiuosi. Pasakysiu kodėl. Kaip tikras krepšininkas aš visą laiką turėjau krepšinio kompaniją. Per savo netrumpą gyvenimą turėjau kokias šešias. Ką aš pastebėjau? Kiekvienoj kašio kompanijoj yra „zamudila”, žąsinas, kuris visą laiką rėkia, kad baudos, ir koks nors mėsininkas, kuris kala per rankas, ir tipo viskas gerai. Ir taip yra kiekvienoj kompanijoj. Vėliau vakare visi nors prie žaizdos dėk. Geriam alų ir viskas gerai. Pofik, kad aš tau nudaužiau rankas ar nukaliau kojas, čia tipo sportas. Kai pradėjau žaist tenisą, supratau, kad yra kitokių sportų. Sportų, kur tu gali nieko netraumuoti, kur viskas priklauso nuo tavęs. Aišku, po kašio afigienai trūko kolektyvo ir iki šiol geriau jaučiuosi dvejetuose. Tipo, komanda.

Betgi ko tenisas išmokė? Tenise žaidi taip, kaip gyvenime elgiesi. Esi agresyvus ar slepi vidinę agresiją – kali stiprius smūgius. Esi ramus ar slepi tai nuo aplinkinių – tampi „pusheriu” ir t. t., bet apie teniso psichologiją parašysiu vėliau, jeigu jums bus įdomu. Turiu šiokių tokių pastebėjimų apie mėgėjų tenisą.

Gintaro Ruplėno blogas: Apie aprangą

Žiūrim tas svarbias varžybas ir norom nenorom atkreipiam dėmesį, koks sportininkas su kokia apranga žaidžia. Jei žaidžia su tavo nešiojama, apima toks lyg ir pasididžiavimas, o jei ne, tai pagalvoji: kaip žmogui nepasisekė – už reklamą turi šūdą nešioti. Juokauju. Bet, kaip sakoma, kiekviename juoke yra dalis teisybės.

Noriu pakalbėti apie mūsų, tenisininkų mėgėjų, aprangą. Norim mes to ar nenorim, vis tiek tampame reklamos aukomis. Ir brukama ta reklama subtiliai, per mūsų mėgstamus žaidėjus ir mėgstamą žaidimą.  Ir įbruka.

Kai kurie renkasi pagal spalvą, kai kurie pagal firmą, kiti pagal žaidėją, kiti pagal šortų platumą ar siaurumą. Kiekvienas turi savus kriterijus. Nežinau, kaip moterys, bet vyrai nemėgsta pripažinti, kad jie puošiasi. Sako, ai, šitų marškinėlių medžiaga prie kūno labia maloni, mėgstu raudoną spalvą ir pan. Arba dar labai gajus pasakymas „kuo prasčiau žaidžia, tuo gražiau rengiasi“ (jei pradėsiu žaisti su apiplyšusia apranga, žinokit, kad tapau labai kietas).

Niekad negirdėjau vyrų sakant, koks gražus dizainas ir kaip jam tinka (nebent pasako, kaip jam tinka žydra spalva). Aš jau seniai sau pripažinau, kad kiekviename vyre sėdi mažas berniukas, kuris mėgsta savo žaislus. Aš turiu savo žaisliukus: mašiną, mobilųjį, teniso raketes, teniso aprangą, šautuvą (kartais dar pamedžioju, kai turiu laiko). Pripažinau ir daug lengviau pasidarė.

Vėl nusipirkau naujus marškinėlius – absoliučiai neracionalu, nes turiu dar penkerius, bet faina. Ir raketę naują nusipirkau. Tai mano nauji žaisliukai. Juk tam ir gyvename, kad būtų faina. Dažnas, matyt, iš vyresnio žmogaus yra girdėjęs tokių pasakymų: „atvargo vargelį“, „gyvenime reikia daug vargti, kentėti“ ir panašiai. Nė velnio nesutinku. Kodėl turim vargti ir kentėti? Gyvenimas yra smagus žaidimas, ir man su savo smėlio dėžės žaislais smagu. Galų gale mums, teniso mėgėjams, žaidimas yra šventė, o į šventę juk ateinam pasipuošę. Neagituoju visų tapti teniso grigaičiais, bet turėti savo stilių ir gerai atrodyti yra faina.


Gintaro Ruplėno blogas: Apie pralaimėjimus

Prieš rungtynes tenisininkai mėgėjai neretai pasako priešininkui, kad seniai žaidė, forma ne ta, pavargęs, skauda koją, ranką, ilgai prie kompiuterio sėdėjęs, nekaip jaučiasi ar pavalgęs neseniai (tęsti galite patys).
 

Kodėl taip daroma? Dėl kelių priežasčių. Pirma, taip atbukinamas priešininko budrumas. Bet ne tai svarbiausia. Svarbiausia – taip paruošiama dirva galimam savo pralaimėjimui. Jis, aišku, neketina pralaimėti, bet maža ką. O tada jau galima teisintis: sakiau, kad šiandien man nelabai... Neslėpsiu, ir pats taip darydavau, bet dabar stengiuosi save kontroliuoti, nes jei negali, tai ir nežaisk. O jei žaidei ir pralošei, tai, vadinasi, priešininkas tuo metu buvo stipresnis. Niekas netrukdo manyti, kad apskritai tai tu stipresnis, tik šiuo metu pralošei.

Labai dažnas teniso mėgėjas mano, kad jei pasilankė pas trenerį, išmoko smūgių, tai jis kietesnis negu koks savamokslis. Nė velnio, mėgėjų tenisas – tai kamuoliuko permetimas į kitą pusę vienu kartu daugiau negu varžovas. Jei pušeris atmeta, o tu negali jo užmušti, muši į autą, tai pats kaltas.

Vienoj knygoj radau tokį teniso trenerio pasakymą: „Mėgėjai tenisą žaidžia dėl savo malonumo.“ Kai perskaičiau šią mintį, man pasidarė daug lengviau žaisti. Iš tiesų, ką, aš į Vimbldoną važiuosiu? Atėjai pažaisti savo malonumui, tai ir žaisk. Aišku, kiekvienas nori laimėti, ypač turnyruose, bet ko čia nervintis, kad pralošei, jei žaidi penkerius metus du kartus per savaitę. Berankis penkiolika metų žaidžia kasdien po penkias valandas ir vis tiek pralošia. Nori nepralošt – žaisk tris, keturis kartus per savaitę ar kasdien. Bet ar to reikia? Tau reikia? Tada žaisk. Man užteks.


 

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie Deuce