Įrodinėti, kad Lietuva 1940 metais buvo okupuota, labai sunku.Tarybinė armija buvo įvesta pagal TAIKOS, DRAUGYSTĖS IR BENDRADARBIAVIMO sutartį, pasirašytą su smetonine vyriausybe.1940 metų situacija labiau liudija apie smetoninės Lietuvos valdžios bankrotą, negu apie okupaciją. „Lietuvių enciklopedija“, išleista Bostone, taip vertina 1940 m. rugpjūčio 3 d. datą: „1940 VIII 3 Maskvoje posėdžiavusi Sov. Rusijos aukščiausioji taryba išklausė LTSR delegacijos prašymą priimti Lietuvą į Sov. Rusiją ir LTSR paskelbė keturioliktąja Sov. Rusijos respublika. (...)..(Lietuvių enciklopedija, Boston 1956, T.8, sk.525). Rinkimai į Liaudies seimą vyko daug demokratiškiau negu dabar. Juose su entuziazmu dalyvavo dauguma Lietuvos varguomenės, t.y. liaudies.Rinkimai vyko ne pagal sovietinius, bet pagal smetoninės Lietuvos rinkimų įstatymus. Tarybų Sąjunga grąžino Lietuvai Vilniaus kraštą , o po karo ir Klaipėdos, kurie amžiams buvo prarasti ir, jeigu ne Ribentropo-Molotovo paktas ir ne sovietų pergalė prieš vokiečius, niekuomet nebūtų grąžinti Lietuvai. Nebeįmanoma suskaičiuoti kiek Lietuva prarado ir kiek gavo iš Tarybų Sąjungos materialiai pokario metais. Tie skaičiavimai mūsų ir rusų pusėje būtų begaliniai ir nesuderinami.Vadinasi, toliau eksploatuoti užsienio politikoje landsbergistų formulę apie okupaciją yra labai nenaudinga. Ji tinka tik vidaus politikai, siekiant landsbergistams dėka antirusiškos propagandos kaip nors išlikti valdžioje.Išmintingi lietuviai, ypač jaunimas, manau atsisakys šio nenaudingo Lietuvai konservatorių palikimo ir suras būdų kaip normalizuoti santykius su Rusija ir išbristi iš politizuotos bei iškraipytos istorijos.

Partizano kunigo Justino Lelešiaus – Grafo, dienoraštis 1946 -1947 metais. Rastas po kunigo – partizano žūties. Guliu šiauduose ir galvoju: dėl ko mes turime vargti, dėl ko mes vieni turime nešti tautos kryžių ir vargus? Turėdamas laiko, imu ieškoti viso to kaltininkų. Iš kur Lietuvoje atsirado tiek daug išgamų, parsidavėlių? Prieinu išvadą, biednuomenės socialinė padėtis mūsų Nepriklausomybės laikais jiems buvo nepakenčiama. Už pusę lito darbininkas turėjo kirsti žydui per dieną malkas, tuo tarpu jis matė prabangoje skęstančius Kauno ponus. Darbininkas su šeima kentė badą, tuo tarpu kita žmonių dalis ruošė ištaigingus balius, kuriuose dažnai keldavo naktines orgijas. Tą matė varge ir baisiam skurde beskęstantis darbininkas. Jo galvosenoje vyravo neapykanta buržuazijai. Tokių užmirštų ir varge skęstančių šeimų buvo ne viena. Jos būrėsi viena prie kitos į vis didesnius ratelius. Jeigu mūsų Nepriklausomybės laikais būtų buvęs kreipiamas dėmesys į tą vargstančią liaudį, į jos vargingą buitį – to šiandien nebūtų įvykę. Jeigu visi mes esame Lietuvos piliečiai, toje tautoje gimę, tai visi turime teisę tautos gėrybėmis naudotis. Reikėjo duoti sąlygas: kad visi galėtų žmoniškai pragyventi. Aukštas valdininkas turėjo kelių aukštų namą, kurį dažnai įsigydavo vogdamas iš valstybės iždo, o darbininko šeima utėlėta gyveno fortuose ar tamsiuose, drėgnuose rūsiuose. Ar negalėjo valstybė sudaryti sąlygas, kad ir tos darbininkų šeimos turėtų tinkamus butus, kaip pridera žmogui, pragyvenimą. Iš antros pusės: su pavydu žiūrėjo ūkininkas į dygstantį Lapėno mūrą, o pats, atsisakydamas mėsos kąsnelio, vežė už trisdešimt penkis litus savo bekoną, kad tik galėtų apsimokėti mokesčius. Juodi pono Lapėno darbai šiandien visai tautai nėra paslaptis. Kiekvienas valdininkas jautėsi padėties viešpats. Tarnautojas yra skirtas patarnauti visuomenei. O mūsų valdininkija išbardavo, iškoneveikdavo ir siųsdavo velniop bemokslį kaimietį. Pagieža tautoje augo. Vieni dairėsi į Maskvą, antri į Berlyną, o treti – į Varšuvą. Lietuviai, ar nepasikartos istorija? ............ Deja, istorija kartojasi jau XXI amžiaus buržuazinėje Lietuvoje...

o uz ka ji mylet?:)))

Kodėl lietuviai taip nemyli savo tautos įzymių zmonių. orašotokius tuščius komentarus.Gėda.

pasielgė,pasitraukdamas į užsienį,kitaip būtų buvęs fiziškai sunaikintas.