Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Istoriniai liaudies automobiliai: 3. Amžiaus automobilis Europoje – MINI

1970-ųjų MINI
Wikipedia.org nuotr. / 1970-ųjų MINI
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Šiame straipsnyje aprašomas automobilis, nuo kurio buvo nusižiūrėta variklio ir pavarų dėžės konfigūracija kuriant „Lamborghini Miura“. Taip pat tai – automobilis, pripažintas vienu iš svarbiausių per visą XX amžių, šiuose apdovanojimuose aplenktas tik „Ford Model T“. Kai kurie jį netgi laiko „karštųjų hečbekų“ pradininku. Tačiau, nors jo trofėjų lentynas puošia net trys aukščiausi Monte Karlo ralio apdovanojimai, jis buvo kurtas ne sportinėms pergalėms siekti.

Taip, kalbama apie mažylį MINI, mūsų kraštuose labiausiai išgarsintą Pono Byno nuotykiais TV ekrane. Pasirodęs 1959 m. jis sukrėtė automobilių pasaulį ir buvo gaminamas net 41 m., per kuriuos nuolat pažerdavo staigmenų. Daugelis net nesusimąsto, koks svarbus yra šis automobilis, mums geriausiai žinomas iš komiškų serialų ir filmų, tačiau MINI pasiekimai ir reikšmė greičiausiai yra didžiausi iš visų šioje straipsnių serijoje aprašomų automobilių. 

Idėja sukurti mažą ir taupų automobilį BMC („British Motor Company“) atsirado dėl 1956 m. Sueco krizės sukelto degalų trūkumo. Tuomet didelių automobilių pardavimai krito, žmonės teikė pirmenybę kiek įmanoma mažesnėms ir taupesnėms transporto priemonėms. 

Užduotis sukurti itin mažą, bet gerą ir praktišką automobilį buvo paskirta inžinieriui Alecui Issigonisui. Buvo keliami griežti reikalavimai – automobilis turėjo būti ne platesnis ir ne aukštesnis nei 1,2 m, o ilgis negalėjo siekti 3 metrų. Keleiviams turėjo būti skirta apie 1,8 m automobilio ilgio, o variklis turėjo būti paimtas iš jau gaminamų agregatų gamos. Galutinis produktas būtinai turėjo išlikti nebrangus. 

Wikipedia.org nuotr./1959-ųjų MINI
Wikipedia.org nuotr./1959-ųjų MINI

Taip 1957 m. spalį buvo sukurtas pirmasis prototipas, jau pasižymėjęs pagrindiniais ir į masinės gamybos modelį perkeltais bruožais: priekinius automobilio ratus suko skersai sumontuotas 0,8 l keturių cilindrų skysčiu aušinamas variklis, kuris savo tepalais dalinosi ir su pavarų dėže. Nors variklius bandyta montuoti skersai ir anksčiau, būtent MINI išpopuliarino tokią konfigūraciją ir praktiškai visi po jo sekę hečbekai perėmė šią schemą, išskyrus transmisijos tepimo sistemą. 

Kampuose sumontuoti ratai, automobilio dydis ir gana kieta važiuoklė suteikė į kartą panašų valdymą, o mažiems, vos dešimties colių ratams padangas sukurti buvo paprašyta „Dunlop“ kompanijos. Daugybė šių bruožų buvo skirti kiek įmanoma sumažinti automobilio dydį, išlaikant patogų saloną keleiviams ir šiokią tokią bagažinę. Jos dangtis atsidarydavo į apačią, taip pravira bagažine buvo galima vežti didesnius krovinius. Tačiau ši idėja turėjo stiprų trūkumą – atidarytas bagažinės dangtis leisdavo į saloną patekti išmetamosioms dujoms. 

Konstrukcija pasižymėjo dar keletu trūkumų – nedidelis radiatorius būdavo montuojamas variklio skyriaus šone, todėl per jį pereidavo daugiausia karštas oras, o per groteles lietaus vanduo galėdavo patekti ant kai kurių elektros sistemos elementų. Siekiant padaryti gamybą paprastesne, greitesne ir pigesne, durų vyriai ir priekinės bei galinės kėbulo dalies privirinimo siūlės abejose kėbulo pusėse buvo paliktos automobilio išorėje, kas kiek trukdė automobilio išvaizdai. Tačiau nepaisant šių smulkių trūkumų, greitai išryškėjo gausybė privalumų, kurie 1959 m. automobiliui pasiekus salonus iš karto nulėmė legendinio mažylio sėkmę.

Wikipedia.org nuotr./Timo Mäkinenas 1965-ųjų Suomijos ralyje su „MINI Cooper S“
Wikipedia.org nuotr./Timo Mäkinenas 1965-ųjų Suomijos ralyje su „MINI Cooper S“

Iš karto po pristatymo MINI susilaukė didelio susidomėjimo tiek dėl savo dydžio, tiek dėl nedidelės kainos. Automobilis iš karto buvo pristatomas maždaug šimte skirtingų valstybių ir traukė žiniasklaidos ir pirkėjų dėmesį. Tiesą sakant, greitai pradėjo dominti ir konkurentus – „Ford“ kompanija nusipirko vieną MINI automobilį, jį išardė ir padarė išvadą, kad BMC negali pardavinėti šių automobilių už tokią žemą kainą ir dar uždirbti pinigų, todėl nukonkuruoti MINI pristatė didesnę ir brangesnę „Cortina“. 

Iš tikrųjų MINI tuomet buvo itin pelningas modelis, populiarus tiek tarp jaunimo, tiek tarp patyrusių vairuotojų. Pirkėjai susiviliodavo papildoma įranga (tarp kurios buvo ir salono šildytuvas, radijas, veidrodėliai) ar išskirtiniais modeliais, todėl pirmosios kartos MINI buvo parduota apie 1,19 mln. vienetų. Tačiau ne vien miela išvaizda ir įžvalgūs techniniai sprendimai išgarsino šį automobilį.

Įprastas MINI su 850 kubinių centimetrų varikliu nebuvo itin greita mašina. Nors svėrė tik vos daugiau nei 600 kg, maksimalus greitis siekė tik 116 km/val., o iki 100 km/val. automobilis įsibėgėdavo per 30 sek. Panašiomis charakteristikomis pasižymėjo ir tuomet jau gana senas „Volkswagen Käfer“. Tačiau vabalas, nors dalyvavo keliose lenktynėse, nebuvo labai manevringas ir sportiškas. Kita vertus, buvo aišku, kad MINI turi sportininko dvasią – mažas svoris ir kampuose sumontuoti ratai jį darė labai manevringą. 

Wikipedia.org nuotr./„MINI Countryman“
Wikipedia.org nuotr./„MINI Countryman“

1961 m. buvo pristatyta sportiška „MINI Cooper“ versija. Pats Johnas Cooperis kreipėsi į Issigonisą, teigdamas, kad įžvelgia automobilio sportinį potencialą. Buvo padidintas variklio tūris, galia padidėjo nuo 25 iki 41 kW. Priekyje sumontuoti diskiniai stabdžiai, patobulinta pavarų dėžė. Ši versija iki 100 km/val. įsibėgėdavo per maždaug 16 sek., kas tuo metu buvo gana geras rezultatas. Po poros metų pasirodė dar galingesnė „Cooper S“ versija su dar kiek didesniu varikliu bei patobulintais stabdžiais. Nors šie sportiniai mažyliai buvo perkami ir mėgstami, iš tiesų buvo skirti lenktynėms ir greitai pradėjo vieną po kitos skinti pergales.

MINI sportiniai pasiekimai yra verti pagarbos. „MINI Cooper S“, palikdamas už nugaros „Porsche“, SAAB ir „Lancia“ automobilius, laimėjo Monte Karlo ralį keturis kartus iš eilės (1964-1967), nors 1966 metais visi pirmas tris vietas užėmę MINI buvo diskvalifikuoti dėl neleistinų žibintų naudojimo. Tiesa, sprendimas buvo diskutuotinas, nes pergalė atiteko „Citroen DS“, kuris taip pat naudojo taisyklių neatitinkančias lempas, tačiau diskvalifikacija MINI išpopuliarino tik dar labiau.

Labiau automobilių kultūra besidomintis skaitytojas turėjo suklusti – kaipgi taip nutiko, kad nei „MINI Cooper“, nei „MINI Cooper S“ nėra laikomas pirmuoju karštu hečbeku? Sportiškumo jam pakako įsirašyti į automobilių sporto istoriją, taigi kodėl ši karūna atiduodama po dešimties metų pasirodžiusiems „Autobianchi A112 Abarth“ ar „Simca 1100 Ti“? Kodėl visi teigia, kad karštuosius hečbekus galutinai išpopuliarino ir įtvirtino net penkiolika metų po „MINI Cooper“ pasirodęs „Golf Mk1 GTI“? 

Wikipedia.org nuotr./MINI pikapas
Wikipedia.org nuotr./MINI pikapas

Atsakymas labai paprastas – MINI nėra laikomas hečbeku dėl savo bagažinės dangčio, kadaise sukurto kiek palengvinti didelių krovinių vežimą. Pagal apibrėžimą hečbeko bagažinės dangtis turi atsidaryti į viršų kartu su galiniu stiklu, o MINI dangčio vyriai pritvirtinti apačioje, todėl mažylis MINI yra laikomas sedanu. 

Nepaisant to, kad jau vien šie faktai rodo,  kad MINI turėjo labai platų ir įvairialypį charakterį, išties šis automobilis buvo gaminamas ir daug skirtingų modifikacijų. Žinomiausi variantai buvo universalas „Countryman“, ar krovininis autobusiukas „MINI Van“ – jie buvo skirti padaryti MINI kiek praktiškesnį. 

Buvo bandoma sukurti ir visureigį naudojimui kariuomenėje, bet keturiais ratais varomas ir du variklius turintis „MINI Moke“ buvo per žemas ir per mažas, kad pasitarnautų kariuomenės poreikiams. Visgi, paprastesnė vieno variklio ir tik priekiniais ratais varoma versija buvo gana populiari, ypač šiltuose kraštuose, kur automobilis be stogo ir durų buvo gera pramoga turistams. 

Wikipedia.org nuotr./„MINI Moke“
Wikipedia.org nuotr./„MINI Moke“

Žmonėms, kuriems buvo svarbu vežti didelių apimčių krovinius buvo sukurtas „MINI Pick-up“. Nors sunku pasakyti, kokį svorį būtų galėjęs pavežti toks mažas pikapas, jis pasitarnaudavo tiek ūkininkams, tiek dviračių ar banglenčių mėgėjams ir iš viso pagaminti kiek daugiau nei 54 tūkst. tokių automobilių. Gana įdomūs ir „MINI Clubman“ bei 1275GT modeliai – jie buvo prabangesni, su daugiau standartinės įrangos ir kiek kitokia išvaizda. MINI pigumas leido kurti ir įvairius patobulinimus, sportinius automobilius ar net namus ant ratų – suskaičiuojama daugiau nei 120 skirtingų parduodamų rinkinių MINI modifikavimui.

1967 m. pasirodė MINI mk. II, tačiau atnaujinimai buvo nedideli ir tik kosmetiniai – kiek pakeistos grotelės, padidintas galinis langas. Jau 1969 m. antrąją kartą pakeitė trečioji, pasižymėjusi didesnėmis durimis su pagaliau paslėptais vyriais ir į apačią nuleidžiamais langais. 1976 m. pasirodė mk. IV, įvedęs dar keletą smulkių pakeitimų, tačiau greitai pastebėta, kad MINI pardavimai stipriai krito. 

Pasirodęs „Austin mini-Metro“ greitai tapo pagrindiniu korporacijos mažu automobiliu ir populiarumu aplenkė MINI, kuris 1981 m. pasitraukė iš perkamiausių britiškų automobilių dešimtuko. Po to buvusios trys versijos su smulkiais pakeitimais padėties negalėjo pakeisti ir MINI nebeatitiko modernių standartų. Nepaisant 1996 m. pradėtos montuoti oro pagalvės vairuotojo pusėje, automobilis vis tiek nebuvo toks saugus, kaip modernesni konkurentai  - pats Issigonisas teigė, kad automobilis turi tokius gerus stabdžius ir vairo mechanizmą, kad patekimas į avariją būtų tik vairuotojo kaltė. Ir nors šiuo požiūriu MINI nebuvo blogesnis už kitus pigius tuometinius automobilius, pirkėjų nebetenkino ir komforto lygis, praktiškumas. Greitai tapo aišku, kad klasikinio MINI istorija artėja prie pabaigos.

Wikipedia.org nuotr./Pono Byno MINI
Wikipedia.org nuotr./Pono Byno MINI

MINI išvaizda, populiarumas ir sportiniai pasiekimai pavertė jį mados aksesuaru. Galbūt todėl BMW nusprendė įsigyti „Rover“ grupę, kuriai tuo metu priklausė kelios markės – daugelį koncerno prekinių ženklų BMW pardavė, sau pasilikdami tik MINI vardą. Būtent valdant BMW 1994 m. į MINI buvo sumontuota oro pagalvė. 

Paskutiniai „MINI Cooper“ automobiliai turėjo 1,3 l variklį su elektroniniu įpurškimu, galėjo pasiekti 151 km/val. greitį ir išlaikė sportinį charakterį, vairuotojus džiuginusį vingiuotose užmiesčio keliuose. Tačiau tai buvo paskutinis klasikinio MINI pasispardymas ir 2000 m. spalio 4 d. nuo konvejerio nuriedėjo paskutinis toks automobilis. 

Iš viso per 41 gamybos metus buvo pagaminta beveik 5,4 mln. MINI automobilių. Tačiau tuo markės istorija nesibaigė – BMW greitai pristatė modernią MINI interpretaciją, kuri, nors su klasikiniu mažyliu dalijasi tik panašiu stiliumi, tęsia garbingą MINI istoriją ir netgi siekia savų pergalių sportinėse varžybose. Modernus MINI laimėjo pastaruosius tris Dakaro ralio čempionatus ir šie pasiekimai tęsia Monte Karlo ralio užkariautojo sportinį palikimą.

IMM organizatorių nuotr./2014 m. „International Mini Meeting“
IMM organizatorių nuotr./2014 m. „International Mini Meeting“

Taigi, MINI buvo automobilis, pasiekęs daugiau nei jam buvo numatyta. Gamintas tam, kad būtų pigi, ekonomiška, bet išskirtinė transporto priemonė, jis įrodė savo sportinį potencialą ir galiausiai paliko gilų pėdsaką automobilių kultūros istorijoje. „Lamborghini“, kurdami „Miura“, žvelgė į MINI variklio ir pavarų dėžės konfigūraciją, ir absoliuti dauguma po to sukurtų priekiniais ratais varomų automobilių naudojosi MINI įtvirtinta skersai montuojamo variklio schema. Automobilis užėmė antrą vietą svarbiausių XX a. automobilių rinkimuose ir iki šiol yra didžiausiu tiražu parduotas britiškas automobilis. Nors daugeliui jis išliks žinomas ne dėl savo populiarumo, išskirtinio stiliaus, pergalių automobilių sporte ar padarytos įtakos, o dėl suvaidinto vaidmens seriale apie Poną Byną, galima drąsiai teigti, kad MINI – tai mažas automobilis su didinga istorija.

Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Gazas