Klausimas: Vitalijau, papasakokite, kaip prasidėjo Jūsų lenktynininko karjera?
Vitalijus Petrovas: Tai ilga istorija, ir nenorėčiau, kad kas nors eitų mano keliu, nes jis gana sunkus ir nemažai keistas. Pradėjau lenktyniauti su kėbuliniais automobiliais, lenktyniavau ant ledo, dalyvavau ralyje. Apie rimtą karjerą tuomet net negalvojau, nes mano gimtajame mieste niekas rimtai nežiūrėjo į lenktynes. Būtent todėl aš niekada nelenktyniavau kartinguose.
Vėliau, 2001 metais, nusprendėme pradėti lenktyniauti žiedinėse Lados Taurės lenktynėse. Mes sukūrėme mažą komandą – treneris, mechanikai, iš viso šeši ar septyni žmonės. Mums pavyko laimėti visas sezono lenktynes, todėl nusprendėme išbandyti savo jėgas Europoje. Du metus – 2003 ir 2004 – mes dalyvavome Formulėje Renault 2.0, bet paskui teko nutraukti lenktyniavimą, nes pasunkėjo finansinė padėtis, o ir ne tik.
Po to grįžome į Rusiją, kur 2005 metais dalyvavau Formulėje 1600 ir Lada Revolution sportinių automobilių serijoje ir laimėjau abu čempionatus. Vėliau vėl išvykau į Europą, iš pradžių lenktyniavau Formulėje 3000, po ko tris sezonus praleidau GP2 serijoje, 2009 metais užėmiau ten antrą vietą – ir štai aš čia. Apskritai, tai, kaip viskas susiklostė, nelabai panašu į tikrą profesionalią karjerą.
K.: Vadinasi, Jūs gana vėlai nusprendėte tapti pilotu ir siekti Formulės 1, daug vėliau už tuos, kuriuos galima dabar pamatyti čempionate?
V.P.: Manau, galutinį sprendimą judėti link profesionalaus lenktynininko priėmėme tik 2005 metais. Iki tol visa tai buvo tik hobis: mes bandėme, mokėmės, stengėmės suprasti, kas gi tai – valdyti lenktyninę „formulę“. Kai pirmą kartą sėdau už Formulės Renault 2.0 vairo, man buvo labai sunku.
K.: Koks jausmas būti vieninteliu pilotu Formulėje 1 iš Rusijos?
V.P.: Pirmiausia aš stengiuosi atlikti savo darbą, susikoncentravęs 100 proc. ir nekreipdamas dėmesio į likusius dalykus. Žinau, kad visi Rusijos sirgaliai žiūri į mane, bet jeigu apie tai labai daug galvosiu, tai paprasčiausiai išprotėsiu.
K.: Kurį momentą iš viso pirmo Formulė 1 sezono galite pavadinti maloniausiu?
V.P.: Ko gero sakyčiau tas momentas, kai pirmą kartą patekau į trečią kvalifikacijos dalį. Mes ilgai link to ėjome, ir kai tai nutiko, buvau iš tikrųjų laimingas. Jeigu teisingai prisimenu, tai nutiko Turkijoje. Be to, buvo labai šaunu iškovoti taškus Šanchajuje, kur man pavyko aplenkti Schumacherį ir kelis kitus pilotus. Šie taškai buvo mano pirmieji Formulėje 1, savaitgalis klostėsi nelengvai, todėl buvau labai patenkintas rezultatu.
Apskritai galiu pasakyti, kad kiekvienas etapas man suteikia malonumo. Taip, kartais sėkmė nusisuka, bet man patinka mokytis.
K.: Kas būna įpilta į Jūsų gėrimo buteliuką lenktynių metu?
V.P.: Manau, kad tai šalta arbata su cukrumi ar kažkas panašaus. Jis turi būti būtinai saldus – paprasčiausio šildo vandens neužtenka. Bolide taip karšta, kad jeigu į buteliuką įpiltumėte kažko labai šalto ar net įdėtumėte ledo, po 15 minučių viskas vis tiek sušiltų iki tradicinės arbatos temperatūros. Todėl imame „Ice Tea“, įdedame cukraus, kuris suteikia energijos – išeina gana skanus gėrimas.
K.: Jeigu turėtumėte galimybę išbandyti bet kurį Formulės 1 bolidą iš praeities, kurį pasirinktumėte?
V.P.: Ko gero būtų įdomu išbandyti Ayrtono Sennos bolidą arba kitų to periodo pilotų bolidus. Kalbama, kad juos valdyti buvo labai sunku, bet jie lenktynininkui suteikia nemažai malonumo. Reikėdavo viena ranka laikyti vairą, kita perjunginėti pavaras, o jokių vairo stiprintuvų, kiek aš žinau, nebuvo. Man teko vairuoti 1999 metų Formulės 3000 bolidu – ten būtent viskas taip ir buvo.
Be to, norėtųsi pamatyti, kaip elgiasi bolidai su padangomis, kurios buvo seniau – viskas labai įdomu.
K.: Kas labiausiai Jus nustebino atėjus į Formulę 1?
V.P.: Manau, labiausiai stebina komandos darbas. Visi dirba negailėdami jėgų, siekdami pagerinti bolidą – ir pilotai, ir inžinieriai, ir bazės darbuotojai. Įspūdinga – prisimenu, kai pirmą kartą atvažiavau į bazę, pamačiau didelę erdvę, kur buvo daug kompiuterių ir kitos įrangos. Ir labai daug žmonių su jais dirbo, kad pagerintų mūsų bolidą.
K.: Kaip mėgstate ilsėtis, kai nelenktyniaujate?
V.P.: Pirmiausia – gerai išsimiegoti, man tai visada prioritetinė užduotis. Išjungti telefoną, muziką, visą kitą, užtraukti langą ir miegoti taip ilgai, kiek tik gali, nors ir visą dieną. Manau, kad taip galima leisti kūnui iš naujo atgimti.
Visa kita priklauso nuo to, kaip tu jautiesi. Jeigu pavargai, nieko nesinori daryti – neblogai nueiti i sauną ar rusišką pirtį, tai labai padeda atstatyti jėgas. Žinoma, jeigu eini į pirtį, visada reikia žinoti, ką turėsi daryti vėliau. Idealus variantas – vėl išsimiegoti, o jau kitą rytą eiti treniruotis, pažaisti futbolą ar tenisą, kas labiau patinka.
K.: Ar gerai gaminate valgį?
V.P.: Kol gyvenau Rusijoje, praktiškai visai nemokėjau gaminti, nes mano mama puikiai tą daro. Paskui atvažiavau gyventi į Italiją ir pirmiausia išmokau gaminti makaronus su įvairiais padažais. Po to du metus gyvenau Valensijoje ir taip pat gaminau pats – daug ką. Iš esmės maisto gaminimas ne toks ir sunkus.
K.: Kur mėgstate atostogauti? Kur Jūsų mėgstamiausia vieta?
V.P.: Žinoma, mano namai. Labai norisi pasimatyti su savo tėvais ir draugais, pažaisti futbolą arba kortomis, praleisti kartu laiką. Na o paskui galbūt kartu kur nors nuvažiuoti.
K.: Surengti kelionę po Rusiją?
V.P.: Mano brolis kartais surengia tokias keliones. Jeigu jis turi tris ar keturias laisvas savaites, tiesiog sėda prie vairo ir važiuoja, kur akys mato, pats nežinodamas, kur atsidurs. Sakoma, kad visai neblogai pamatyti savo šalį. Galbūt jeigu kada nors turėsiu tris laisvas savaites, aš taip pat išvyksiu į tokią kelionę.
K.: Apibūdinkite save trimis žodžiais.
V.P.: Pirmiausia, šaltakraujiškas, kas labai svarbu Formulėje 1. Paskui – greitas. Ir galiausiai – protingas.
K.: Ar ko nors bijote?
V.P.: Kartais skristi lėktuvu, nors man labai patinka pakilimo ir nusileidimo momentai. Žinoma, labai bijau netekti ko nors iš draugų ar artimųjų.
K.: Ar turite žalingų įpročių?
V.P.: Taip, aš nuolat traškinu pirštų sąnarius, nors žinau, kad tai žalinga rankų kaulams.
K.: Kokia muzika groja Jūsų muzikos grotuve?
V.P.: Visada skirtinga – tai priklauso nuo nuotaikos. Jeigu esu užsienyje, tuomet klausausi rusiškos muzikos. Bet taip pat mėgstu ir europietišką, ir amerikietišką.
K.: Kokius tris daiktus pasiimtumėte su savimi į negyvenamą salą?
V.P.: Žinau, kad tai juokai, bet vis tiek – telefoną, kad galėčiau kam nors paskambinti, kas galėtų mane iš ten pasiimti. Tačiau – peilį, ugnies ir kažką dar trečią, labai svarbaus...
K.: Knygą?
V.P.: Knyga – šaunu, bet kai kalba eina apie išgyvenimą, reiktų pasiimti kažką naudingesnio. Iš esmės, būtų įdomu kada nors išbandyti savo realias galimybes, atsidūrus tokioje saloje.
