Tiek pilotams, tiek mechanikams, tiek žiūrovams. Ne išimtis ir mes. Kelionę į Rally Belarus 2014 pradėjome planuotis kelios savaites prieš išvažiuojant. Vizos, nakvynė, maršrutas, atostogos darbe ir panašūs reikalai kuriuos tvarkant tik dar labiau nekantrauji kada gi ateis tas savaitgalis. Ir kai tik iki išvažiavimo liko viena ar dvi dienos – operatorių pradėjo guldyti pakilusi temperatūra ir sloga, fotografą bandė palaužti danties skausmas. Bet mes ne iš tų, kurie išmainytų kupiną nuotykių, adrenalino, purvo ir puikios ralistų kompanijos savaitgalį į gulėjimą šiltoje lovoje prieš gerą filmą.
Ir štai mes kelyje. Sieną kirtom be didesnių problemų, pasiekėm Braslavo miestelį ir taip pirmas įspūdis apie Baltarusiją pats geriausias kokio buvo galima tikėtis. Didžiuliai ežerai, paplūdimys palei miestelį kaip tik filmuose iš Amerikos teko matyti ir besišypsantys žmonės. Įsikuriam, pavalgom ir į trasą. Ir šį kartą šis posakis pasakytas tiesiogine prasme.
Šiaip ne taip suradom, kur miestelyje bus ralio startas, ten pasisukiojom tarp automobilių, pasisveikinom su pažįstamais lenktynininkais ir palinkėjom sėkmės.
Šiaip ne taip suradom, kur miestelyje bus ralio startas, ten pasisukiojom tarp automobilių, pasisveikinom su pažįstamais lenktynininkais ir palinkėjom sėkmės, pasiklausėm varikliu gausmo, pajuokavom ir ilgai nelaukę išvažiavom į trasą, tiesiai į antrą greičio ruožą, atradom vietą iš kurios puikiai matosi vienas gan smagus posūkis, belaukiant atvažiuojančių mašinų spėjom ir menine fotografija užsiimti ir su vietiniu milicininku susidraugauti. Na, o kelias greičio ruože ir aplink žadėjo gan įdomius važiavimus. Bet deja, tas pažliūgęs kelias, kuris atrodo lyg ir žadėjo daug, prišaukė tai, kad GR buvo atšauktas. Tuomet lėkėm link trečio GR starto. Smagu buvo matyti tamsoje Kalėdų dvasia alsuojantį ir šviečiantį R. Baubino ir V. Žalos automobilį, linksmi vyrukai, nieks nepasiginčys. Tiesa, V. Žala šį kartą persėdo į šturmano krėslą. Kaip jis pats sakė, kad norint geriau suprasti šturmaną būnant už vairo, reikia pabūti jo vietoje. Kaip R. Baubinas paskui sakė, kad Vaidotui būti šturmanu puikiai sekėsi. Taigi, čia ir praleidom likusį penktadienio vakarą iki pirmos ralio dienos uždarymo.
Tiesa, tenka paminėti, kad įvažiavus į Baltarusiją patapom milijonieriais. Tad su tokiu statusu leidom sau ir pavakarieniauti restorane, kuriame už kuklią vyrišką vakarienę paklojom ne viena šimtą tūkstančių. Bet argi gaila, kai milijonai kišenėje? Na o jei rimtai, tai buvo smagu šiek tiek sugrįžti į praeitį. Žodis restoranas ir užsisakinėjimas iš meniu nežiūrint į kainas čia įgavo kiek kitokią prasmę. Bet tos smulkmenos grąžinančios keliolika metų į praeitį pridave labai daug žavesio visai savaitgalio atmosferai.
Prabudus šeštadienio rytą skubėjome ruoštis ir lėkti į pirmuosius greičio ruožus. Šiek tiek nuliūdino žinia, kad mūsų poilsio bazėje esantis restoranas nepamaitins mūsų pusryčiais, tad prieš lekiant į trasą pramalėm visą miestelį ieškodami kažko šilto pavalgyti. Radome tik “Fantos” ir karamele perteptų vaflių. Ir tas gerai. Ralis nelaukia.
Iki mūsų pasirinktos vietos kelias ne artimas, važiavom daugiau nei 40 kilometrų, įskaitant pasiklydimus susidarė turbūt ir dar daugiau. Nors skųstis tuom tikrai negalime, ralis vyko viename iš keturių Baltarusijoje esančių nacionalinių parkų ir važiuojant link GR jau spėjo prašvisti, tad galėjome grožėtis tikrai nuostabiais vaizdais. Ežerai, miškai, švintantis dangus, lengvas žemę dengiantis rūkas ir žvyrkelis, kuriuo drąsiai skriejame susėdę į Subaru. Vyriška romantika, kitaip nepavadinsi.
Iki mūsų pasirinktos vietos kelias ne artimas, važiavom daugiau nei 40 kilometrų, įskaitant pasiklydimus susidarė turbūt ir dar daugiau.
Atvykome į serviso zoną, vėl pasisveikinome su lenktynininkais ir eilinį kartą palinkėjome sėkmės. Darbas čia vyksta, daug nesimaišydami stengemės įamžinti tą ralio dalį, kuri dažnai žiūrovų lieka nepastebėta – mechanikų darbą. Čia ne kaip servise į kurį vežam savo mašinai filtrų keisti. Čia viskas lauko sąlygomis, šlapia, dar ir tamsoka, bet darbai vyksta žaibo greičiu ir mašinos greitai atgauna savo techninę buklę.
Liko valanda iki pirmų startų. Kol dar neuždarytas GR juo greitai nuvažiavome iki jau ankščiau pasirinktos vietos 5-6 greičio ruožų pabaigoje, ties staigiu dešiniu posūkiu. Kiekvienas suradome sau geriausiai tinkančias vietas fotografuoti ir filmuoti lenktynininkus. Tiesa, verta paminėti, kad organizatoriai mūsų saugumu rūpinosi ne ką mažiau nei mama tik vaikščioti pradėjusiu savo kūdikėliu. Laukdami kol pradės važiuoti “nuliukai” susidraugavome su čia tvarką prižiūrinčiais milicininkais. Matėsi, kad jiems ši pamaina daugiau pramoga nei darbas, nepaisant to, kad vėsu ir šlapia.
Važiavimai buvo išties verti dėmesio, ypatingai pirmieji ekipažai pralėkdavo įspūdingai. Taip ir lauki R. Čapkausko ir T. Šipkausko praskriejančio automobilio. Ne tik, kad broliai lietuviai, ne tik, kad mašina graži, bet dar ir čempionai.
Palydėję visus ekipažus šituose GR lėkėme link 9-10 “dopų”. Rasti vėl nebuvo lengva, bet laiko turėjome, tad šiaip ne taip išanalizavome žemėlapius ir pasiekėme tikslą. Radome sau vietas ir dar liko laiko. Kadangi apsistojome šalia mažo Baltarusijos kaimelio, kuris turėjo vargu ar dar veikiančią biblioteką, dar didesnes abejones keliantį akušerinį kabinetą ir autobusų stotelę, turėjo turėti ir parduotuvę. Ten užėję buvome eilinį sykį pasitikti su šypsena ir pasakojimais, kaip ankščiau čia būdavo gerai. Kad būtų gerai ir dabar, stengėmės pakelti kaimo ekonomiką šiek tiek apsipirkę, visgi normalių pusryčių dar neturėjom, tai užkąsti kažko skrandžiai patys prašėsi.
Neilgai trukus pradėjo rinktis ir lenktynininkai ir renginio organizatoriai, pasisukiojome ties startu, paplekšnojom pilotams per petį ir greitu žingsniu patraukėme link savo budėjimo vietų. O čia duobėta, duobės prilijusios, o kelias siauras ir greitas. Kitais žodžiais tariant – idealios sąlygos “pagauti” gerų kadrų ir sulaužyti automobilių važiuoklę. Mes savo ruožtu tą ir darėme (na, gaudėm kadrus). Čia labai gerai matėsi, kas inirtingai kovoja dėl kiekvienos sekundės ir negailėdamas mašinos spaudžia ją iki “dugno”, o kas beturi vienintelį tikslą – ralio finišą pasiekti sava eiga. Beje, už šitą pasiekimą J. Pipiras neliko neapdovanotas. Kad ir kaip sunkiai sekėsi ir technika vis pavedinėjo, už pastangas ir valią ralio organizatoriai jį apdovanojo taure.
Praleidę visus ekipažus patraukėme atgal link Braslavo miesto kuriame ir buvome apsistoję. Dabar laukė rezultatų laukimas ir apdovanojimai. Verta paminėti, kad gyvenome poilsio bazėje, kurioje buvo apsistoję ir visi lenktynininkai, tad automobilį turėdavom garbės parkuoti šalia katik iš greičio ruožų grįžusių bolidų. Turėjome kelias valandas gražaus laiko, tad spėjome ir papusryčiauti, nors gal jau būtų teisingiau sakyti pavalgyti vėlyvus pietus, ir peržvelgti ką užfiksavome ir pusvalandį nusnausti.
Atėjus vakarui susiruošėmė į apdovanojimus. Visi šventiškai nusiteikę, visi tuo pačiu ir pervargę, bet šypsena ir puolanti euforija neleido nuovargiui nugalėti. Taurėmis buvo apdovanoti nugalėtojai ir tarp jų labai smagu buvo matyti savo žemiečius. Neapsieita ir be šampano purslų. Koks čempionas šampanu neaplaistytas? Ir taip baigėsi oficialioji dalis. Tada vieni namo, o kiti į miesto restoranus aplaistyti naujų taurių. Visi aplink sėdintys restorane šypsojosi per ūsą ir suprasdami kas čia švenčia tyliai norėjo prieiti ir paklausti “tai kokią taurę gavot?”. Gal kas nors ir priėjo, gal kas nors ir paklausė, bet dažniausiai prasidėjus dialogui sportininkai patys pasisakydavo, jog “mes tai katik ralį finšavom, ir taurę gavom!”. Žodžiu, buvo šventė ir buvo linksma.
Atėjus sekmadienio rytui, kad ir kaip gera svetingojoj Baltarusijoj, teko krautis daiktus ir keliauti namo. Atsisveikinom su malonia viešbučio administatore, susitarėm su lenktynininkais, kad susitinkam “ant sienos” ir nupirkę Žigulinio alaus, “Mašenkos” šokolado ir baltarusiškos giros (pardavėjas perspėjo, kad su alkoholiu, nes jei gira be alkoholio, tai ten tik “vkus kvasa”) savo artimiesiems Lietuvoje, pajudėjome link namų. Ir nuotykiai toli gražu čia dar nesibaigė…
Iš Baltarusijos išvažiavome be jokių sunkumų, tik laukiant eilėje įvažiuoti į Latviją (maršrutas BY-LV-LT), R. Baubino ir V. Žalos automobils kažkokiu būdu užsirakino. Su rakteliais viduje. Na gi nepaliksi draugų nelaimėje, tai ir mes su jais stovim, galvojam ką daryti. Ką gi čia padarysi, tenka daužti langą. Iš to išmokome, kad lengvai automobilio lango neišdauži ir paprastas “septyniolikinis” raktas nepadės. Šiaip ne taip įsilaužėme į mašiną ir tada sugalvojome, kad būtų visai sąžininga įvažiuoti į Latviją aplenkus tas mašinas, kurios mus lenkė kai mes užsiėmėme “gelbėjimo operacija”. Ir tai buvo mūsų klaida.
Muitinėje praleidom tris valandas. Buvo minčių, kad ir liksim ten gyvent. Pasimetę tarp Latvijos ir Baltarusijos sienos. Pamoka visiems: ten, kur daug kamerų, ženklų ir pareigūnų negalima pažeidinėti kelių eismo taisyklių. Net minimaliai. Galų gale broliukai latviai “pamokė” mus gyvenimo tiesų ir praleido įvažiuoti. Buvom dėkingi, sušalę, išalkę ir iš to liūdesio jau pradėję juoktis iš visko. Smagu. O dar smagiau pamatyti ženklą Lietuvos Respublika.
Zarasuose mus skaniai pamaitino, ties Utena užvertė sniegu ir visą kelią Lietuva džiugino savo gerais keliais ir net oru išduodančiu, kad Tu jau namie.
Grįžom pavargę, nusikalę, šlapi ir sušalę. Kas su angina, kas su vis dar skaudančiu dantimi, bet nei vienas neturėjo nei menkiausios mintelės, kad gal geriau būtų buvę likti toj šiltoj lovoj prieš televizorių.
Nuotraukų autoriai: rally-vide.eu komanda.
