XIX amžiaus pabaigoje kaip automobilių gamintojų reklamos priemonė atsiradusios automobilių ralio varžybos šiandien – viena populiariausių sporto šakų ne tik visame pasaulyje, bet ir Lietuvoje.
1931–1939 m.: pirmieji žingsniai
Varžybos. Praėjusio šimtmečio pradžioje pirmaisiais Lietuvos automobilininkais tapo kariškiai, kurių energijos ir iniciatyvos dėka į Kauną atkeliavo pirmieji automobiliai ir motociklai iš Vokietijos. Nors pačios pirmosios automobilių sporto varžybos Lietuvoje – 1 km distancijos sprinto rungtis kelyje Kaunas–Garliava – įvyko dar 1926 m., tačiau oficialia Lietuvos automobilių sporto gimimo data laikoma 1931 m. liepos 24-oji. Tądien startavo pirmasis ralis „Aplink Lietuvą“, globojamas Lietuvos Respublikos prezidento Antano Smetonos. Greičiausias tarp 1 020 km ilgio varžybose startavusių 14-os automobilininkų (ralyje startavo ir 12 motociklų) buvo Pranas Hiksa su „Dodge“.
Dalyvio starto mokestis siekė 120 Lt (to meto darbininkų atlyginimas svyravo nuo 24 iki 60 Lt per mėnesį)
Taurė. Šiose varžybose gimė ir iki šių dienų išlikusi tradicija ralio „Aplink Lietuvą“ nugalėtojus apdovanoti LR Prezidento taure. Beje, šiandien šalies Prezidento taurės Lietuvoje teikiamos tik dviejų sporto šakų – ralio ir lauko teniso – varžybų nugalėtojams.
Organizacija. Dabartinei Tarptautinės automobilių sporto federacijos (FIA) pirmtakei – Tarptautinę automobilių klubų asociacijai – šalyje atstovavo 1926 m. įkurtas Lietuvos automobilių klubas. Kauno burmistro Juozo Vileišio vadovaujamas LAK ne tik aktyviai bendradarbiavo su kitų šalių automobilių klubais, bet ir išdavinėjo tarptautinius kelionių liudijimus, leidžiančius kirsti sienas be muitų, bei leido specialius žemėlapius automobilininkams. Klubo iždą ženkliai papildydavo ir automobilių bei motociklų varžybų dalyvių mokesčiai, siekę 120 Lt (to meto darbininkų atlyginimas svyravo nuo 24 iki 60 Lt per mėnesį).
Tarptautinė patirtis. 1931 m. pirmą kartą startąvę tarptautiniame Monte Karlo ralyje Lietuvos atstovai K.Martinkus ir J.Pyragis 1 100 cm3 automobiliu įveikę 2 644 km trasą užėmė 30 vietą iš 149. Tarpukariu lietuviai dar tris kartus startavo Monte Karlo ralyje, aukščiausią – 20-ąją – vietą užimti 1935 metais pavyko P.Hiksai ir A.Jagminui.
Legenda. Žymiausiu tarpukario lenktynininku Lietuvoje galima laikyti Praną Hiksą, garsų to meto aviatorių. Laimėjęs du iš trijų 1931–1937 m. vykusių ralių „Aplink Lietuvą“, P.Hiksa – ir vienintelis tų laikų Lietuvos lenktynininkas, net du kartus dalyvavęs tarptautiniame Monte Karlo ralyje.
Automobiliai. Iki karo lenktynėse dalyvavo išskirtinai standartiniai arba beveik standartiniai automobiliai, kuriuose buvo modernizuojamas tik valdymas, stabdymo sistema ir važiuoklė. Lietuvoje vyravo amerikietiški automobiliai: „Ford“, „Chevrolet“, „Buick“ ir kt. Iš europietiškų transporto priemonių labiausiai paplitę buvo „Opel“ markės automobiliai, tačiau Lietuva neturėjo nei prancūziškų „Bugatti“, nei itališkų „Maserati“, su kuriais tuo metu europiečiai skynė pergales tarptautiniuose automobilių raliuose.
1945–1959 m.: naujas startas
Pokario Lietuvoje. Antrasis Pasaulinis karas ilgam nuslopino lenktynininkų aistras, nutrūko ir Lietuvos automobilių klubo veikla. Automobilių varžybos Lietuvoje vėl surengtos tik 1950 m., kuomet penki automobilių sporto entuziastai važiuodami „Pobeda“ automobiliais įveikė 1 240 km trasą aplink Lietuvą. Šių varžybų nugalėtojas vilnietis Sergejus Simonianas vėliau tapo žinomu ralio meistru.
1953 metais Švedijoje įvyko pirmas ralis, toks, kokius mes stebime dabar
Šeštajame dešimtmetyje populiariausi automobiliai Lietuvoje buvo „Pobeda“ ir „Gaz“, o po dar beveik dešimties metų pertraukos (1958 m.) Vilniuje įvykusiose 1 km greičio lenktynėse ir ralyje varžėsi ne tik lengvieji automobiliai, bet ir sunkvežimiai bei savivarčiai. Po metų surengtose figūrinio važiavimo varžybose jau startavo 31 dalyvis, tarp kurių – ir Žaneta Mackevičienė, pirmoji moteris šalies automobilių sporto istorijoje.
Pasaulyje. Po karo atstatant sugriautas automobilių gamyklas sparčiai atgimė ir automobilių sportas. 1953 m. FIA surengtas Europos ralio čempionatas tapo stimulu ralio varžybų vystymuisi ir ralio automobilių atsiradimui. Dėl vis didėjančių automobilių greičių ir pasikartojančių avarijų rengti varžybas bendro naudojimo keliuose uždraudė beveik visos Europos valstybės. Tad Švedijoje ir Suomijoje išpopuliarėjęs atskirų greičio ruožų, besidriekiančių žvyrkeliais ir negyvenamomis teritorijomis, bei kiekvienam ruože atskirai matuojamu laiku formatas išplito ir tapo dabartinių ralio varžybų pradžia.
1960–1979 m.: legendos gimė
Lietuvoje. Išpopuliarėjus figūrinio važiavimo ir kitoms mėgėjų varžyboms, prasideda automobilių sporto klubų kūrimo stambiose gamybinėse įmonėse ir institutuose vajus. 1960 m. šalyje įvyksta pirmasis automobilių ralio čempionatas, po metų startuoja mums puikiai pažįstamas „Vilniaus ralis“. Sėkmingais startais mėgėjų lenktynėse prasideda Stasio Brundzos, Kastyčio Girdausko, kiek vėliau – Vyliaus Rožuko ir Arvydo Girdausko kelias ralio čempionų vardų link. Ginkluoti sovietiniais „Volga“, „Pobeda“, „Moskvič“ ir „Zaporožec“ automobiliais lietuviai skina pergales ne tik Sovietų Sąjungos varžybose, bet ir visame pasaulyje.
Legenda I. 1967 m. į savo biografiją jau įrašęs Pabaltijo ralio čempiono titulą Kastytis Girdauskas tapo pirmuoju savo kartos Lietuvos lenktynininku, iškovojusiu TSRS automobilių ralio lenktynių čempionato auksą. „Zaporožiečiu“ iškovota pergalė pelnė Kastyčiui ne tik TSRS sporto meistro vardą, bet ir kvietimą į Sąjungos rinktinę. Kastyčio pergalių kolekcijoje – aštuonis kartus laimėtas TSRS čempionatas ir begalė prizinių vietų „Tour d'Europe“ autoraliuose, tarptautinėse lenktynėse Lenkijoje, Čekoslovakijoje, Bulgarijoje, Suomijoje, Švedijoje, Anglijoje, Vokietijos Federacinėje Respublikoje ir 3-ioji vieta klasėje bei 17-oji vieta absoliučioje 1970 m. supermaratono Londonas–Meksikas įskaitoje.
Legenda II. Iki šiol nė vienas šalies sportininkas taip ir nepakartojo Stasio Brundzos laimėjimų: 1971 m. pirmą kartą iškovojęs TSRS čempiono vardą, jis – 10 kartų Sąjungos čempionas, net ir sovietiniais automobiliais pelnęs begalę prizinių vietų Europos ralio čempionato etapuose, Socialistinių šalių taurės ir kitose varžybose. Dar ir šiandien S.Brundza yra daugiausia – 20 – kartų Pasaulio ralio čempionate (WRC) startavęs lietuvis, keturis kartus laimėjęs 1-ąją vietą savo klasėje ir iškovojęs 6-ąją absoliučios įskaitos vietą ‚Akropolio“ ralyje Graikijoje (1976 m.).
Pasaulyje. Pagaliau ypatingo dėmesio sulaukia ne tik žiūrovų, bet ir pačių ralio varžybų saugumas: pradėta gaminti ugniai atspari sportininkų apranga, integraliniai šalmai su oro padavimo sistema, pradedami naudoti saugos diržai, lankai ir mechaniniams pažeidimams atsparūs degalų bakai.
Ralio varžybose vis daugėja specialių (uždarų) greičio ruožų, keičiasi važiavimo ir vertinimo technika, išauga šturmano vaidmuo. 1960 m. „British Motor“ pasamdžius suomių sportininkus prasideda profesionalių lenktynininkų – superžvaigždžių – era.
1973 m. kelerius metus FIA organizuotą tarptautinį gamintojų čempionatą keičia iš 13-os etapų susidedantis Pasaulio ralio čempionatas (WRC), panašų formatą išlaikęs iki mūsų dienų.
1980–1989 m.: nepriklausomybės link
Sovietmetis. Automobilių sportas vis dar priklausė ne nuo pačių sportininkų, o nuo DOSAF norų ir pageidavimų. Daugumai lenktynininkų aukščiausio lygio varžybos buvo TSRS čempionatai, kur vienas varžybų etapas buvo lygus visam čempionatui, ar kas ketverius metus vykdavusios TSRS tautų spartakiados, kur priskirto prie karo taikomųjų sportų ralio varžybų dalyviams tekdavo ne tik varžytis trasoje, bet ir rinkti taškus svaidant granatas.
Varžybos. Atskirų respublikų čempionatuose varžydavosi tik tų šalių lenktynininkai. Kaip ir šiandien, Lietuvos ralio čempionatą sudarė 5–6 etapai, kurių paskutinis – ralis „Lietuva“ – būdavo lemiamas: ralio nugalėtojas tapdavo ir šalies čempionu. Pačios varžybos nuo dabartinių skyrėsi visų pirma savo formatu: lenktynininkams dažnai tekdavo įveikti 1 500 km, padalintų į 30 ir daugiau greičio ruožų, praktiškai be pertraukų lenktyniaujant kelias paras.
Dalyviai varžydavosi tokiais automobiliais, kokius duodavo jų sporto klubai, išlaikomi įmonių ar institutų
Sistema. Neturėdavę laisvės rinktis, lenktynininkai varžybose važiuodavo tais automobiliais, kuriuos jiems skirdavo sporto klubai, išlaikomi šalies įmonių ar institutų. Startinį numerį lenktynininkas gaudavo visam sezonui: pirmieji numeriai buvo suteikiami TSRS rinktinės nariams, o startinis numeris puikiai atspindėjo sportininko lygį ir vietą reitingų lentelėje. Atskyrių sistema griežtai rikiavo sportininkus į atitinkamas lentynas: norintys patekti į Lietuvos ralio čempionatą lenktynininkai privalėjo užsitarnauti ne mažesnį kaip I atskyrį, t.y. sudalyvauti ne vienose žemesnio lygio varžybose (pvz., dabartinėse LASF Taurės varžybose). Ir nors Lietuvos ralio čempionatas jau buvo profesionalų varžybos, apie TSRS čempionatą dauguma to meto ralininkų galėjo tik pasvajoti.
Legenda. Prie TSRS rinktinei jau atstovavusių Lietuvos ralio žvaigždžių S.Brundzos, K. ir A. Girdauskų, V.Rožuko ir kitų prisijungęs talentingas ir atkaklus Eugenijus Tumalevičius netruko užkopti į viršūnes. Daugkartinis Lietuvos ralio čempionas pasiekė unikalų rekordą 1981–1988 m. net devynis kartus iškovojęs TSRS čempiono vardą. Eugenijus – ir daugelio Europos šalių ralio čempionatų etapų bei Socialistinių šalių taurės laimėtojas.
1990–2000 m.: atgimimas
Nuo nulio. Atgauta Lietuvos nepriklausomybė ir Maskvos paskelbta blokada tapo dar vieno Lietuvos automobilių sporto atgimimo priežastimi. Trūkstant degalams, 1990 m. šalyje neįvyko nė vienos lenktynės, tačiau autosporto entuziastų dėka buvo ne tik atstatyta Lietuvos automobilių klubo veikla, bet ir įkurta Lietuvos automobilių sporto federacija.
Kylančios žvaigždės. Jaunosios kartos lenktynininkai netekę galimybės patekti į TSRS rinktinę ir neturėdami galimybės lenktyniauti Lietuvoje nesustojo: gausus būrys lenktynininkų startavo Lenkijos ralio čempionate. Tiesa, su lenkiškomis licencijomis atstovaudami vietiniams klubams. Po poros metų praktikos Lenkijoje prisijungę prie atgaivinto Lietuvos ralio čempionato šie lenktynininkai grįžo gerokai patobulėję ir „visa galva aukščiau“ varžovų. Prasidėjo Rolando Mackevičiaus, Sauliaus Girdausko ir Aurelijaus Simaškos era.
Varžybos. Kylant šalies ekonomikai, prasiplėtė ir lenktynininkų autoparkas. Įprastinius „Lada Samara“ keitė vakarietiški automobiliai: „Ford“, „Nissan“, „Lancia“. Atsirado terminas „rėmėjas“, ralio čempionate daugėjo dalyvių. A.Simaška, 1995 m. iškovojęs Lietuvos ralio čempiono titulą, startavo Europos ralio čempionato etapuose.
2001–2010 m.: mūsų dienų žvaigždės
Konkurencija. Didėjant lenktynininkų skaičiui, kova dėl Lietuvos ralio čempiono vardo tapo vis įnirtingesnė. Penkiskart absoliutaus LRČ čempiono titulą iškovojusį Saulių Girdauską pergalių skaičiumi pasivijo Rokas Lipeikis (šešiskart Lietuvos ralio čempionas). Beje, Sauliui galima priskirti ir dar vieną „pirmūno“ titulą: 1998 m. pirmasis Lietuvoje pradėjęs varžytis „Mitsubishi Lancer Evo IV“ automobiliu, jis iki šiol – vienintelis šalies ralio čempionate WRC klasės automobiliu lenktyniavęs lietuvių sportininkas
Šiandien tarp Lietuvos ralio lenktynininkų ne tik greičiu, bet ir laimėtų pergalių skaičiumi išsiskiria Vytautas Švedas – ir Lietuvos, ir Baltijos šalių ralio čempionas.
WRC. Nebelikus apribojimų startuoti užsienyje, lenktynininkų akys ir vėl ėmė krypti į Pasaulio ralio čempionatą (WRC). Kiekybiškai niekas iki šiol taip ir neaplenkė Sauliaus Girdausko, 11 kartų startavusio WRC ir PWRC etapuose. Tarp šturmanų čia nepavejamas Audrius Šošas, 13 kartų WRC varžybose startavęs ne tik su S.Girdausku, bet ir Viliumi Rožuku – iki šiol vieninteliu Lietuvos lenktynininku, dalyvavusiu visuose 2007 m. WRC čempionato etapuose. S.Girdausko ir A.Šošo pasiekimą 2003 m. WRC Turkijos ralyje, kuomet buvo iškovota pergalė N klasėje ir 17-ta absoliučios įskaitos vieta, tik 2009 m. „perspjovė“ V.Švedas su šturmanu Ž.Sakalausku (15-ta absoliučios įskaitos vieta „Rally Poland“).
