Viskas iš tiesų nėra taip paprasta, kaip atrodo. Ta prasme, koks lunatikas norėtų visą dieną prasėdėti bokštelyje kažkur trasos užkampyje per geriausią metų autosporto renginį? Ir dar rūpintis, kad tuoj reikės gesintį kokį degantį, Povilaičio šlagerių šlovės laikus menantį „civiką“ ar aiškinti kokiam ukmergiškiui, kad „ne – negalima dabar va imti ir taisyti savo bolidą trasoj“.
Vienais ar kitais būdais, kartais pasitelkiant grąsinimus ir šantažą jau trečius metus pavyksta surinkti kone trisdešimt visiškų „atsilupėlių“, kurie pasiryžta pasėdėti ir pakentėti visą tą dienelę. Turi tai ir savų privalumų – starto teisėjas, kuris šį sezoną yra tuo pačiu ir mano kambariokas „susišaudo“ gerų nuotraukų, pakliuna į video, pasišypso merginoms – visi kiti dažniausiai nudega veidus ir dehidratuoja. Še tau ir privalumai, ką? Na, dar tas, kad sužinai kas kur ir kada ir kaip „nusipiešė nuo vaizdo“.
Ši „greita lapė“, kaip ją vadina vienas iš teisėjų, nebuvo išimtis. Pavyko surinkti jau stiprią ir patyrusią komandą, tad pirmą sykį leidau sau papusryčiauti kiek anksčiau nei užklumpa pietūs. Tai stipraus pasitikėjimo ženklas, nes dažniausiai visą dieną praleidžiu Ąžuolo žiūrovų zonoje, elektriniame keltuve iš kurio galiu matyti viską nuo „makuškės iki Šakių“, tad jei paskyriau tave teisėjauti į nematomą zoną – jausk mano pasitikėjimą.
Diena prasidėjo itin ramiai. Nei vienos avarijos. Ramu, tylu. Matyt daug davė tai, jog išvakarėse kone visi stipriai pasitreniravo, tad yra gerokai apšilę sėdynėse. Ties šia mintimi „Evo VIII“ nusimauna padanga ir jis pasisveikina su „Ąžuolo“ atitvarais – vieta, kurią privalai aplankyti iki mamai galėsi pasigirt kad jau „lenktynius“ esi.
Gerai, pagaliau veiksmo – „Safety, Rescue car'ai“ į trasą, šlavimas, tralas – minute anksčiau pabaigto važiavimo dalyviai vos spėja atsivėsinti ir grįžti į dalyvių zoną, o visas jovalas jau sutvarkytas ir trasa paruošta toliau tarnauti pamišėlių sambrūzdžiui.
Taip sukasi visas „time-attackas“ – nieko įdomaus. Pamenu, kai pirmą syk sėdėjau varžybų vadovo kėdėje, viskas buvo žymiai karščiau – „street“ klasė duždavo vienas po kito, o dėl žmonių stygiaus, pats juos ir tampiau ant lyno – šiandien tam skirti du automobiliai ir 6 žmonės.
Tada, praslinkus laiko tarpui ateina dienos vinis tiek man, tiek visiems nudegusiems veidams numeruotuose bokšteliuose – RACE. Šiemet ši pramoga taip pat pasislinko civilizacijos link, nes išsiskirstė į dvi grupes – „civicai ir mašinos“.
R1600 ir R2000 važiavimas be problemų – galvoje pradeda suktis mintys apie tepalo papilstymą ant trasos ar dar kažką kol visi nenumirėm iš nuobodulio. Ilgai šios minties įgyvendintojų laukt nereikėjo – „mašinų“ klasės startas – avarija. Viskas gerai – juda toliau. Likęs pirmas ratas „švarus“. Tada tipiniai nelaimėliai – kas radiatorių pramuša, kas išmetimą pameta, ir tada per kapotą „Nissanui“ perskrenda mašina man iki kelių – čia jau įdomiau. Geltonos vėliavos ir itampa prasideda.
Sezonas į pabaigą, visi nori spindinčių „bliūdukų“, it jų skaičius ant židinio pateisintų žmonai nebūtas atostogas, tad lenkimai, atstumai ir t.t. – viskas labai svarbu. Ilgai laukti nereikia – vienas šaunuolis ar tyčia, ar netyčia šauna pilnu tempu per geltonas vėliavas, lenkia, aplenkia – pakeliu raciją, pranešu laiko matavimui – sveikinu – minus dvi pozicijos. Gal trys – tikiuosi anie bokštelyje žino :)
„Miata“ vairuotojas ištrauktas iš mašinos – šį sykį Gediminui net neprireikė savo nežabota galia išlupti automobilio durų – būtent dėl tos galios ir geros reakcijos jis ir sėdi 6-ame poste. Vienos iš varžybų jau įrodė, kad tai jog durelės neatsidaro iš vidaus, dar nereiškia, kad Gedimas jų neišlups.
Vos spėju susižiūrėt, kaip čia kas buvo, kad paskui paskelbti nuosprendį, „civicas“ atakuoja „Šakių“ atitvarus – šaunuolis. Iš tiesų ne – tai vieta, kur nėra kur dirbti teisėjui ir jis visiškai realiai rizikuoja savo kailiu lipdamas per atitvarą ir bandydamas ištraukti vairuotoją. Šitoje vietoje visada jaučiuosi kiek kaltas ir itin atsakingas dėl to, kas gali nutikti, nes būtent aš sukviečiu visus šiuos velnius sėdėti ir saugoti vairuojančius velnius, tad žaidimo čia mažai. Geltonos vėliavos prasideda nuo tiesiosios vidurio, „šakiuose“ jos verčia dalyvius stabdyti itin stipriai.
Ar jie taip daro? Kai kurie daro, kai kurie ne, tad kito sezono vadovavimą varžyboms ketinu kiek pakeisti ir būtent „Race“ metu pats keliauti į „Šakius“, kad galėčiau adekvačiai reaguoti ir, įvykus mažiausiam persistengimui, negailestingai bausti. Kodėl? Nes čia menki žaidimai ir jei pilotui atrodo, kad jis jau nusimetė greitį, tai dar nereiškia, kad situacija saugi.
Grįžtant – dvi geltonos vėliavos, nenumestas tempas, video medžiaga iš automobilio vidaus tai patvirtina. Ir kas įdomiausia, žinau, jog čia sprendžiasi čempionato bliūdukų klausimas.
Tad dilema – ar tai buvo saugu ir sąžininga, ar ne? Bausti ar ne? Bet vis tik manau, kad taip. Visą sezoną pragyvenom be rimtų avarijų, greitųjų trasoje ir pan. Tai reiškia du dalykus – elgiamės tinkamai ir mums sekasi.
Sėkmė, deja, turi limitą. Jis klastingas ir nenuspėjamas. Šio limito alsavimą jaučiau per „ASFA DRIFT MATSURI“, kai leidome į trasą dalyvių „traukinius“ jau sutemus ir matėme, kad, po velniais, vaikštom sėkmės kraštu ir jis jau trupa.
Jau keletą kartų yra tekę stipriai kristelti į kitą pusę, kur nesinori, tad atsakymas vienareikšmiškas – jei „FAST LAP“ nori toliau būti sėkmingas, saugus ir išvengti nelaimių – bausmės už taisyklių nesilaikymą, t.y. lenkimus ir tempo palaikymą per geltonas vėliavas, lenkimus per žolę ir pan. turi būti demotyvuojančios iki tiek, kad susimastytum, ar dar nori lenktyniauti.
Vistiek norėsi – niekur iš šitos peklos nedingsi. Bet gal susimastysi, kad tavo azartas kitą sykį gali kažkam kainuoti sprandą. Tad, kaip ir per dalyvių susirinkimus, kviečiu laikytis taisyklių ir lenktyniauti saugiai ir sąžiningai. Šis užsiėmimas – džentelmeniškas reikalas, o tikri džentelmenai atsako už savo žodžius ir veiksmus.
