Antrame etape A.Juknevičius kliudė, jo paties žodžiais, argentinietišką akmenį ir dėl to prarado apie 12 valandų – 8 valandas tvarkė automobilį, gavo 2 valandas baudos už vėlavimą į vieną greičio ruožą ir dar maždaug dvi valandas prarado dėl važiavimo tamsiu paros metu. Po tokio pasirodymo jis buvo nublokštas į bendrosios įskaitos galą.
Trečiajame etape lietuvių ekipažas įrodė, kad gale atsidūrė nepelnytai – lenkę vieną varžovą po kito, jie finišą pasiekė 58 vietoje iš 98 ekipažų.
„Svarbiausia, kad mašina negenda – tada gali važiuoti“, – sakė A.Juknevičius. Ir iškart prisiminė, kad vieną problemą trečiame etape turėjo – pramušė ratą ir turėjo jį pakeisti, tačiau ši procedūra užtruko apie penkias minutes.
Kaip didžiausią problemą lenktynininkas įvardijo lėtesnius sportininkus, kuriuos reikia lenkti ir ne visi jų nori trauktis iš kelio.
„Žinau, Darius (Biesevičius, komandos mechanikas, red. past.) man vėl velnių atrašys, kad mašina apdaužyta. Bet ji neapdaužyta! Aš ją saugau“, – mechanikų komandai juokais tarė A.Juknevičius.
D.Biesevičius netruko atsakyti: „Jeigu nesaugotum, tai jau būtum ten ir likęs.“
Ekipažo šturmanas V.Obolevičius pasakojo, kad A.Juknevičių kartais tenka pristabdyti: „Būna, privažiuojam labai arti kitų mašinų prieš lenkimą. O tada ir smėlis, ir akmenys lekia į mus – stiklą apdaužėm. Būna, kad jis įsibėgėja.“
