Paprašytas papasakoti apie trenerio darbą Antanas pradėjo nuo to, kad minėtus Kazachijos atstovus treniruoja jau maždaug dvejus metus. Praėjusiais metais jie bandė dalyvauti Dakare pirmą kartą. Aidynas distancijos nebaigė, o Bouržanas finišavo 63-ioje vietoje.
„Kuomet atvažiavome į 2013-ųjų Dakarą, abu Kazachstano atstovai jau jautėsi pasiruošę ir ketino čia visiems nosis nušluostyt, – pasakojo Antanas. – Aš juos vis raminau ir stabdžiau. Aidynas turi geras lenktynininko savybes, važiuoja daug agresyviau už Bouržaną, todėl ir klaidų daro daugiau. Pernai jam buvo likę tik keturi greičio ruožai iki finišo, bet nebaigė dėl automobilio virtimo. Tuomet skaudžiai suprato, kad dar nemažai kilometrų reikia „prisukti“, kol susigulės įgūdžiai.
Bouržanas yra daug nuosaikesnis ir važiuoja labai stabiliai. Pernykštį Dakarą jis pabaigė 63-ioje vietoje. Bouržanas baigdavo beveik visas lenktynes, kuriose startuodavome besiruošdami šiam Dakarui, todėl labai gaila, kad jo automobilis sudegė dėl tokios netikėtos, apmaudžios aplinkybės (į automobilio galą įdėjus įkaitusį pakeistą ratą). Tuo metu jis buvo 31-oje absoliučios rikiuotės vietoje“, – apgailestavo Antanas.
Tiesiojoje kiti automobiliai lengvai išvysto 200 km/val. greitį, o maniškis – gal 130 km/val., tai kaip man juos aplenkti
Abu Kazachstano sportininkai intensyviai dirbo visus metus, dalyvavo pačiose rimčiausiose bekelės ralio varžybose. Surengė keliolika treniruočių dykumos smėlio kopose. „Štai matote rezultatą, – sako Antanas, – kai kuriuose Dakaro greičio ruožuose Aidynas sugeba patekti į dešimtuką tarp geriausių gamyklinių komandų pilotų.“
Pabandžius paprovokuoti Antaną, kodėl jis pats tuomet velkasi tarp Dakaro vidutiniokų, išgirdome numanomą atsakymą: „Mano automobilis yra standartinis ir prieš kelerius metus buvo ruoštas pagal T2 kategoriją. Jis net ant stendo nebuvo (ant stendo styguojamas automobilio variklis, sureguliuojant maksimalią galią ir sukimo momentą, kitus parametrus – red. pastaba). Nes maniškyje nėra ką reguliuoti, – šypsosi Antanas. – Patys matėte, po 9-ojo greičio ruožo mechanikai nusuko galinį paprasto žurnalistų „Toyota Land Cruiser“ tiltą ir aš toliau su juo lenktyniauju. Aidyno ir Bouržano yra palengvinti, sutvirtinti, specialiai lenktynėms ruošti automobiliai. Techninėmis savybėmis šie automobiliai atitinka Benedikto Vanago „Oscar“. Tiesiojoje jie lengvai išvysto 200 km/val. greitį, o maniškis – gal 130 km/val., tai kaip man juos aplenkti, – šypsodamasis klausė Antanas. – Na, nebent visą laiką būtų smėlio kopos...“ – nutęsė pagalvojęs.
Paklaustas, ką šiame Dakare atlieka kaip treneris, Antanas atsakė: „Susitinkame su Aidynu kiekvieną rytą iki starto ir papildomai aptariame tos dienos greičio ruožą, galimas pavojingas vietas, važiavimo taktiką. Per varžybas dėl vairavimo technikos nelabai ką galima patarti, čia jau lemia ankstesnis pasiruošimas. Jei žinau, kad bus specifinis gruntas, su kokiu Aidynas nėra susidūręs, galiu patarti ir dėl važiavimo būdo. Manau, kad vienas svarbiausių trenerio uždavinių varžybų metu – psichologinis palaikymas ir tinkamas nuteikimas. Todėl į startą šį kazachų ekipažą išlydžiu kiekvieną rytą. Kadangi jie startuoja su lyderiais, kiekvieną rytą keliuosi porą valandų anksčiau, negu reikėtų man pačiam. Dakare tai nėra lengva, bet dabartiniai Aidyno pasiekimai to verti“, – užbaigė Antanas.
