Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Rašytojas Kazys Almenas: „Jei šiurpina vaizdai, kad kūdikis musėmis aplipusiu veidu ropoja tarp šiukšlių, bus sunku keliauti per Egiptą“

Kazys Almenas
BFL/ Sauliaus Žiūros nuotr. / Kazys Almenas
Šaltinis: bikerbaltics.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

Kazys Almenas – rašytojas, fizikas, atominės energetikos profesorius. Nors jis nemėgsta komplimentų, tokį žmogų-orkestrą retai sutiksi. Jo gyvenimas kupinas nuotykių ir iššūkių. Jaunystėje užkopęs į Kilimandžarą, prekiniais vagonais apkeliavęs visą Ameriką, parašęs puikių romanų („Šienapjūtė“) bei novelių, istorinių romanų seriją „Skomantas“. Kartu – nuoseklus mokslininkas, projektavęs branduolines jėgaines. O didžiausia jo gyvenimo kelionė įvyko 1968 metais, kai jau apgynęs daktaro disertaciją jaunasis mokslininkas susiruošė į kelionę po Afriką motociklu.

„(...) Kelionė buvo unikali: nestandartinė keliavimo priemonė, aplankyti kai kurie sunkiai pasiekiami regionai, prisižiūrėta egzotikos, patirta įvairių nuotykių. Tiems, kuriems tokių kelionių aprašymai įdomūs, keturiasdešimt praėjusių metų netrukdys.“

„Kartą apsisprendus, jog panašios progos rimtai kelionei nebebus, kiti žingsniai dėstėsi tarsi savaime (...)“.

Tuo metu buvote ką tik apgynęs daktaro disertaciją, turbūt laiko nelabai daug turėjote. Kiek iki kelionės buvote „susipažinęs“ su motociklu?

Asmeninio archyvo nuotr./Kazio Almeno motociklas
Asmeninio archyvo nuotr./Kazio Almeno motociklas

Kad tai nenuskambėtų perdaug dramatiškai, pasakysiu, jog dviračiu važinėjau nuo vaikystės. Tačiau dramatiškumo pakanka ir taip, dviratis – ne motociklas. Pirmą kartą sėdau ant motociklo, net ne ant motociklo – motocikliuko. Vadinau tą 50 „kubų“ „Moto Guzzi“ („Moto Guzzi Dingo Cross“ 50 cc – red. pastaba) markės motocikliuką „Mažiuku“. Dėl markės apsispręsti man padėjo ir tai, jog tuo metu Romos policininkai važinėjo būtent šios markės motociklais, tik, žinoma, kur kas didesniais.

Manasis „Mažiukas“ buvo tamsiai gelsvos spalvos, tačiau per dulkes ir mantą spalvos nelabai matėsi.

„Romoje tokįn motociklą suradau. Sveria 60 kg, „Moto Guzzi“. Jau sumokėjau 30 000 lirų, visa kaina – 149 000 lirų (apie 250 dolerių. Doleris tais laikais buvo pinigas). Rytoj kritiškiausia diena – pirmąkart ant motociklo, ir tai turint galvoje Romos judėjimą! Jei išgyvensiu sveikas, tai man pats raguočiausias velnias nebaisus. (...) Dileris pasirodė visiškai bejausmis žmogus. Paėmė pinigus, parodė, kaip jungti bėgius, ir išstūmė motociklą į gatvę. Mamma mia! Vietoj stabdžių duodu gazą, sankabos neišjungiu! Variklis gęsta pačioje sankryžoje! Aplink verda pragaras! Paties Liucifieriaus juodžiausia užmaišyta košė „fiatų“, „vespų“, „ferarių“, tramvajų, ir už Koliziejų didesnių, kaip šimtas begemotų riaumojančių sunkvežimių. Šimtai jų ir tūkstančiai! (...) “.

Rimtesnė problema, prie kurios teko priprasti Afrikoje, tai skurdas

Na, perdėti šiuo atveju sunku. Galiu save pasveikinti už įvykdytą didingą „variotizmą“. Bet pavyko, išvažiavęs iš Romos pasiekiau Aleksandriją, ir viskas, kaip čia pasakius, buvo jau normaliai.

Tačiau Arabija buvo kietesnis riešutas, negu tikėjausi. Mažiau žmonių kalbėjo angliškai, negu maniau. Pakako tik stabtelti gatvėje, paklausti praeivio krypčių – tuoj apspinta būrys apdriskusių ir ne tiek apdriskusių arabų, kurie su nuobodžiu atkaklumu kartoja: „Do you speak English?“ Ar sakysi „taip“, ar „ne“, ar visai ką kita – jokio skirtumo nesudaro, jie mokėjo tik tą vieną sakinį ir, matyt, patys mėgo klausytis, kaip jis skamba: „Do you speak English?“

„Rimtesnė problema, prie kurios teks priprasti, tai skurdas. Sunku aprašyti. Netoli Gizos – arabų kaimas. Moterys tupi pašiūrių tarpduriuose, vaikai – dulkinoje gatvėje. Ožkos, avys, vištos malasi aplinkui. Visur šiukšlės ir musės. Begalės tų musių. Jei tau sunku priprasti prie vaizdo, kad kūdikis ropoja šiukšlinoje gatvėje, o jo veidukas aplipęs musėmis, tau bus sunku keliauti per Egiptą.“

Šiek tiek nusimanau apie geografiją. Būtent Rytų, ne Vakarų Afriką pasirinkau, nes esu skaitęs kelionių aprašymus. Ypač man buvo įdomus Sudanas, Zambija, nes tas kraštas yra ištirtas tik XIX šimtmečio antroje pusėje; buvo sužinota, kokie ten ežerai, kokios ten gentys gyvena. Tai labai nesenos, palyginti, žinios. Man buvo įdomu, ir daugmaž žinojau geografinę padėtį, žinojau, kad jokiu kitu būdu ten nepravažiuosi, ypač per Sudaną.

„Apie Šiaurės Sudaną nedaug ko yra rašyti. Tai dykuma, kuri prasideda vos 100 m nutolus nuo Nilo krantų. Saulė pasiutusiai karšta, o keliai (jei tokiais mes teiksimės vadinti) pasiutusiai blogi. Žmonės – draugiški ir svetingi. Nepaisant žmonių svetingumo, nepasakyčiau, jog tai buvo maloniausia mano kelionės dalis. Nuobodoka žiūrėti kilometras po kilometro, pagaliau šimtas po šimto kilometrų į smėlio ir akmens dykumą. O kai saulė svilina viršum galvos taip, jog atrodo, kad net smėlis turėtų tirpti, tai vaizdas darosi dar nuobodesnis.“

Asmeninio archyvo nuotr./Kazys Almenas prie baobabo
Asmeninio archyvo nuotr./Kazys Almenas prie baobabo

Visai skirtinga padėtis Sudano pietuose, ten – pelkės. Kai manęs klausia, kodėl tokį mažą motociklą pasirinkau, atsakau: nes reikia tokio motociklo, kurį gali pakelt, įdėt į luotą, kad persikeltum per vandenį. Aš tai žinojau, ir tai atsakymas, kodėl toks mažas motociklas. Žinojau ir tai, kad 400–500 km negausiu benzino. Kai tai žinai, ką pasirenki?

„27 °C, aštunta valanda vakare. Šiandien 200 km. Karštis vidudienį svilinantis. „Mažiukas“ pradėjo springti, po to važiavau pamažu. Darosi aišku, jog tarp 11-tos ir 14-tos keliauti nebus galima.“

Benzino vežiausi pilną baką ir tokią „tačkę“ 2 litrais. Kiekvienu atveju to užtekdavo nuvažiuoti 400 km su viršum. Mano manta – aš ir viena nedidelė „tašiukė“.

Pliusas, kad aš, tuomet jaunas vyras, buvau medžiojęs JAV Vakaruose ir absoliučiai pratęs būti gamtoje: miegoti ant žemės, gamintis maistą ir t. t. Ginklą irgi būčiau norėjęs vežtis, bet žinojau, kad važiuosiu pro konflikto zonas. Jeigu tenai mane būtų suradę su ginklu, būtų Sudane sušaudę keletą kartų, nes ten važiavau pro fronto linijas. Ginklo nesivežiau, tik nedidelį peilį.

Keliauti po Afriką svarsčiau motociklu arba asilu

Šita kelionė buvo grynai mano interesas. Seniai norėjau padaryt kokią nors kelionę, o tuomet baigiau savo doktoratą ir žadėjau pradėt, atseit, rimtai gyvent: buvau nusprendęs ir vest, ir t. t., ir žinojau, kad vėliau jau man nebepavyks.

Vieną kartą gyvenime reikia pabandyt. Šita kelionė su pasėdėjimais kalėjime užtruko apie pusmetį.

- Ar paskui su motociklizmu santykis liko?

- Motociklas, šiuo atveju, buvo būtent priemonė. Kitu būdu galėjau eiti. Galvojau ir svarsčiau, kad gal keliauti asilu. Arklys netiktų, nes Afrikos sąlygomis tai netinkamas sutvėrimas. Svarsčiau tarp asilo ir motociklo.

Pravažiavau – ir viskas, nes tada pasikeitė gyvenimas. Visų gyvenime gimimas ir mirtis, žinoma, svarbūs taškai, bet yra dar du pasikeitimai: vienas – reikšmingas, kitas – labai reikšmingas, t. y. sukurti šeimą, o kai vaikai atsiranda, visi prioritetai pasikeičia.

JAV sąlygomis, esant emigranto sūnui, esant neaukštoj vidurinėj klasėj, dirbant profesoriaus darbą, dėstant ir vykdant tyriamąjį darbą universitete, absoliučiai nelieka laiko. Romantiškumo turėjau, bet laiko – ne.

Asmeninio archyvo nuotr./Kazys Almenas prie motociklo
Asmeninio archyvo nuotr./Kazys Almenas prie motociklo

Aš esu vienišius. Motociklininkai – tai bendrystė. Visokių žmonių yra, ir visokių reikia. Man, pvz., niekada nepatikdavo ir nemedžiodavau grupėje, pats vienas išeidavau į gamtą. Daug kas sakė, kad į tokią kelionę reikia važiuoti dviese, bet man tai visiškai nepriimtina, nes tada reiktų atsižvelgti į tą kitą žmogų ir t. t., o aš norėjau turėti tą laisvę spręsti.

- Ar prieš kelionę buvot girdėjęs apie A. Poškos ir M. Šalčiaus žygius?

- Jie keliavo kitokiomis sąlygomis ir kitokiais tikslais. Man buvo įdomu jų kelionė per Izraelį, įdomu paskaityti. Paskaičius prisiminimus aišku, kad jie nebūtų galėję keliaut tokiu maršrutu, kuriuo aš keliavau. Jų motociklas buvo per didelis, jie klimpo smėlyje, turėjo bėdų dėl benzino, ir visa tai aprašo (M. Šalčius „Svečiuose pas 40 tautų“, A. Poška-Paškevičius „Nuo Baltijos iki Bengalijos“, red.).

Šia prasme aš pasinaudojau jų kelione, nes vykau jau apsvarstęs tuos dalykus ir žinojau, kad negali važiuot dideliu motociklu.

Visiškai be jokios baimės gulėjau savanoje ir girdėjau riaumojant liūtą, bet žinojau, kad jis manęs nelies

- Dar ir šiandien Afrika daugeliui atrodo nepravažiuojama dėl kelių infrastuktūros ir kitų vietos ypatumų. O kur dar visi laukinės gamtos pavojai...

- Nuo Sudano vidurio iki Ugandos per Zambiją kelių nebuvo. Važiuoji ne keliais, važiuoji takais, per savaną.

Tačiau pavojaus, sakyčiau, buvo nulis. Visi buvo draugiški, žvėrys tik mūsų sąmonėje yra kažkoks pavojus. Žvėris žmogui nėra joks pavojus, nes visi žvėrys žmonių bijo, vengia ir nepuls. Įvyksta tokių dalykų, bet tai jau psichopatiniai atvejai.

Reikalas paprastas – homo sapiens ir tie žvėrys tūstančius metų gyveno vienoje vietoje, o žmogus buvo pats stipriausias sutvėrimas šitoje planetoje, ir niekas su juo konkuruoti negali. Išliko būtent tie, kurie žino, kad kai pajauti žmogaus kvapą, prie jo nelysk.

Visiškai be jokios baimės gulėjau savanoje ir girdėjau riaumojant liūtą, bet žinojau, kad jis manęs nelies. Kur atsiguldavau, ten ir miegodavau. Daugiau nei liūtų baiminaus uodų, kurie naktį Afrikos prerijose paverčia kankyne.

„Buvau ten keistas unikumas, iškritęs ne iš dangaus, bet atbirbęs motocikliuku... Gal nieko stebėtina, kad ir tokį mane priglaudė vietiniai, kad stengėsi kiek įmanoma daugiau papasakoti apie juos užgriuvusias nelaimes. Taip elgiasi pavergtieji (...).“

- Afrika XX a. 7 dešimtmečio pabaigoje buvo tikrai ne pats ramiausias planetos taškas – pilietiniai karai, naujų valstybių kūrimasis ir pan.

- Keliaudamas važiavau per dvi karo apimtas vietoves. Vienas karas vyko Pietų Sudane, jis tęsiasi iki dabar ir savotiškai išsisprendė – Pietų Sudanas atsiskyrė nuo Šiaurės Sudano.

Antras karas, per kurį važiavau, buvo tuometėje Rodezijoje (Rodezijos arba Zimbabvės, išsivadavimo pilietinis karas 1964–1979 m.). Tada tai buvo Šiaurės Rodezija, valdė ją „baltieji“ – Ianas Douglasas Smithas, o jiems priešinosi didelė masė gyventojų.

Įvažiavau ten su tuo savo motociklu po 4–5 mėnesių kelionės, buvau ir barzdotas, ir apšepęs – tiems baltiesiems pasirodžiau įtartinas. Gal jie manė, kad atvažiavo čia koks nors agitatorius? Karo metais dėl tokių dalykų niekas nesismulkina. JAV tuomet nepalaikė santykių su Rodezija, bet pats jaučiausi gana narsiai – juk negalvoji apie blogiausią (K. Almenas buvo JAV pilietis – red. pastaba).

Areštavę mane daboklėje laikė 5 savaites, kol pagaliau Šveicarijos ambasadoje buvęs JAV atstovas, kažkoks Rodrigesas, sužinojo, kad esu daboklėje, atvyko su manim pasimatyt ir gerokai mane išgąsdino sakydamas, kad šitie žmonės gali su tavim padaryti ką tik nori, nes JAV diplomatinių santykių su Rodezija nepalaiko: jei nori, gali tave ir sušaudyt ar pan.

Nelabai malonus jausmas. O kodėl areštavo – nieko negaliu atsakyt, karo situacijoje taip jau būna, žmonės žūva – ir dabar žūva.

Asmeninio archyvo nuotr./Kazys Almenas
Asmeninio archyvo nuotr./Kazys Almenas

„Atmintyje išliko kulkų suvarpytos sienos, kur dar matyti kraujo žymių, pasakojimai apie sušaudytus gimines, sudegintus kaimus, sunaikintas bažnyčias. Kaip tą viską aprašyti? Juk nesu žurnalistas, o ten buvau tik pakeleivis (...).“

- Kiek kilometrų pavykdavo nusigauti per dieną?

- Labai priklausė nuo aplinkybių: nuo 20 iki 150 km. Nedaug, nes lankydavau šventyklas, be to, „Mažiukas“ dažnai perkaisdavo, pradėdavo „springti“, ir tekdavo važiuoti lėčiau. Ir dar vienas dalykas: nevažiavau tik tam, kad važiuočiau – aš važiavau, kad pamatyčiau.

- Ar šiandien tokia kelionė, turint omenyje geopolitinę situaciją ir kitus aspektus, būtų įmanoma?

- Žinoma, įmanoma, ir šiandien ji būtų daug lengvesnė. Prisidėtų kitų problemų, bet tuomet dėl gamtinių sąlygų sunkiausia buvo Sudanas – milžiniška valstybė, kurią pervažiuot man prireikė daugiau nei mėnesio. Šiaurinė jo dalis labai skirtinga nuo pietinės. Daugybę kilometrų absoliuti dykuma šiaurėje ir absoliutūs pelkynai pietuose. Ir ne šiaip sau pelkė, o pati didžiausia pelkė pasaulyje.

Vietiniai žmonės yra prisitaikę prie tos pelkės, ir kelio ten visai nėra, reikia keltis luotais, laivais ir t. t. Tačiau vietiniai man buvo labai draugiški. Ten yra gentinė visuomenė, ir jie labai nekonfliktiški, išskyrus vietos karų atvejus. Žmonės gyvena palyginti atskirai vieni nuo kitų, ir ten nuvykęs, būdamas tarp jų esi tam tikras kuriozas: jie nori su tavim pasikalbėti.

Mes, gyvendami kitokioje sistemoje, žiūrime į žmogų kaip į potencialų priešą, kaip į potencialų pavojų. Taip buvome ir esame auginami – o ten to nėra. Atvažiavus į kaimuką Šiaurės Sudane susirenka 50 vaikų aplinkui, krapšto nosis, žiūri. Ir gali tą savo motocikliuką palikt ir eit su kokiu vyru gert arbatos (alkoholio jie visai nevartoja), nes žinai, kad iš tų 50 snarglių, apsupusių motociklą, niekas nei „šriūbuko“ nepaims. Tikrai taip yra.

„Keliauti motociklu, švelniai kalbant, čia nėra lengva: vietomis smėlis, vietomis sunkvežimių išplaktos duobės, vietomis supustytas, į dulkes pavirtęs savanos juodžemis. Kartais greitis tegali būti tik 10–15 km per valandą. Jeigu bandytum važiuoti greičiau, išbarstytum pakelėje visus nuosavus dantis ir motociklo varžtelius. Tačiau lygesnėse vietose galima jau ir iki 30 km per valandą patraukti.“

Pamenu, dar paklausiau policininkų „Ar neturit nieko geresnio veikti, kaip ramius turistus užkabinėti?“

- Kaip spręsdavote buitinius reikalus?

- Mane vietiniai ne tik maitindavo, bet ir neimdavo pinigų. Buvo toks atvejis, kai man siūlė pinigų vienas vyras, kuris turėjo tris žmonas, būrį vaikų ir, turbūt, jautėsi didelis vyras prieš kažkokį atvykėlį. Nežinau, gal galvojo, kad reikia man padėt?

Dėl kuro ypatingų sunkumų neturėjau, nes tų miestukų buvo. Per Egiptą visai jokios problemos, nes tai labai tirštai apgyvendintas kraštas, Sudane kažkaip išsisukau, o karo zonoje kuro davė Šiaurės kariuomenė.

- degalais degalais, bet turbūt nesitikėjot, kad motociklui sugedus Afrikos viduryje rasite remonto dirbtuves?

- Žvakę vežiausi atsarginę, bet tas 50 kubinių cm dvitaktis variklis toks paprastas, kad ten nelabai yra kam gest. Zambijoj, tiesa, stipriai kritau ir sulenkiau ratą, bet buvau pakankamai arti Lusakos, kurioje net motociklų prekybos atstovą radau.

Jis man sutaisė tą ratą ir, paklausus kiek sumokėt, atsakė, kad nereikia. Ir liepė pasakyt savo draugams, kad visiems, kurie atvažiuos čia iš Aleksandrijos (daugiau nei 4000 km), motociklą taisys už dyką. Bet manau, kad tuo metu buvau vienintelis.

- Žiūrint atgal ir vertinant retrospektyviai, kokia tai buvo kelionė?

- Tai buvo didžiausia mano gyvenimo kelionė. Gyveni gyveni, ir paskui ateina laikas surimtėt. Sukuri šeimą, susilauki vaikų ir esi kitoj padėty.

„(...) Ji nebuvo tokia nutrūktgalviška, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Buvau ne žalias jaunuolis, o nemažos patirties sukaupęs 33-čius metus einantis vyras. Ką tik, prieš du mėnesius, apsigynęs daktaro disertaciją iš branduolinės fizikos srities (...).“

- Regis, važiavote per Afriką beveik be rimtesnių rūpesčių, bet, ko gero, juos „susirinkote“ atvykęs į Rodeziją. Kaip atsitiko, kad jūsų kelionė staiga nutrūko?

- Mane baltieji policininkai sulaikė Viktorijos miestelyje, kavinėje siurbčiojantį alų. Galbūt todėl, kad buvau barzdotas ir įtartinai „pasislėpęs“ prie baro? Paprašė paso ir pasiūlė arba geruoju eiti kartu, arba grasino pavartoti jėgą.

Pamenu, dar paklausiau „Ar neturit nieko geresnio veikti, kaip ramius turistus užkabinėti?“ Šaržuoju, bet aplinkybių man nepaaiškino. Nuvedė į daboklę, pavardę užrašė storoje knygoje, uždarė duris ir nuėjo. Nebuvau nei apkaltintas, nei apklaustas. Vėliau sužinojau, jog man pasisekė jau vien todėl, kad suimant nebuvau sumuštas.

Asmeninio archyvo nuotr./Kazys Almenas
Asmeninio archyvo nuotr./Kazys Almenas

- Bet negi net neįtarėte, kodėl buvote sulaikytas? Kaip JAV pilietis juk turėjote teisę į gynybą? Galų gale, juk turėjote išgirsti kaltinimus?

- Po kelių dienų vienas uniformuotas pareigūnas man paaiškino, kad už savo sulaikymą turiu „dėkoti“ Sovietų Sąjungos vizai mano pase. Tačiau jiems nerūpėjo, kad iš JAV važiavau ne į Rusiją, o į Lietuvą lankyti giminių.

Jiems to štampo užteko įtarti, kad esu šnipas. O įtarimų užteko, kad nieko neinformavę mane ten galėtų laikyti dvi savaites. Išlaikė tris, buvau apkaltintas įvažiuodamas į Rodeziją nurodęs „suklastotus ketinimus“.

- Įdomi formuluotė...

- Advokatas pasiūlė prisipažinti kaltu. Pasirašiau man paduotą popierių, ir kitą dieną į kalėjimą atėjo nuosprendis: 50 dolerių bauda ir deportacija.

- O kaip „Mažiukas“, koks jo likimas?

- Išvykti iš Rodezijos galėjau tik lėktuvu, niekaip kitaip. Jei neperki bilieto – sėdėk kalėjime. Kai klaustelėjau kalėjimo viršininko, šis tik nusijuokė: tavo reikalas. Prieš tai toks seržantas siūlė už motociklą 100 dolerių, bet dabar, sakė jis, kaina nukrito iki 50 dolerių.

Derėdamasis su tuo sukčiumi vis dėlto gavau 80 dolerių. Atidaviau. Kitą dieną per Angoją išskridau į Europą.

- Kokie išliko prisiminimai po 55 metų? Spėju, jog įstrigo ne vien nelemta kelionės pabaiga...

- Priešingai, ji beveik visai užsimiršo. Gyvenimo patirties sukaupiau nemažai, ir tenka daryti išvadą, jog nei prieš kelionę, nei po jos nepatyriau tokio svetingumo, galima sakyti, nesavanaudiško geraširdiškumo, kaip Afrikoje. Kodėl? Nebuvau juk koks pasigailėjimo vertas vargšas.

Atsakymas banalus, bet kito nerandu: mano nuopelnas nebent tas, kad neatvykau su kokiu „lendroveriu“, o pasirodžiau plerpiančiu motocikliuku, kad nevaizdavau, jog esu kuo nors geresnis, o mandagiai paprašydavau vandens. Bendravimas, kuris užsimegzdavo visur – štai patys svarbiausi atsiminimai, likę iš kelionės per Afriką.

Panaudota medžiaga iš K.Almeno knygos „Motociklu per Afriką“.

Asmeninio archyvo nuotr./„Biker Baltics LT“ viršelis
Asmeninio archyvo nuotr./„Biker Baltics LT“ viršelis

 

bikerbaltics.lt
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie Gazas