Rudeninis ralis šiek tiek išsiskiria tuo, jog drėgmė, purvas ir nukritę lapai ant kelio gerokai komplikuoja įprastas važiavimo sąlygas. Tampa labai slidu. Naktį prieš startą lijo, todėl žinojau, reikės prisiminti savo paties vairuotojams duotus patarimus „kaip važiuoti slidžiame kelyje“.
Kiti lenktynininkai juokauja, kad man šios salygos kaip tik – juk aš mėgstu slydimą, dar nuo žvyro laikų. Nežinau… Viena yra, kai slysti žvyrkelyje su gera žvyrine padanga, o visai kita, kai atvažiuoji į purvą ar molį su asfaltinėmis padangomis, taip vadinamais „slikais“. Jei nespėjai pasidaryti visų „namų darbų“ prieš posūkį, t.y. prisistabdyti iki tinkamo greičio, susitvarkyti reikiamas inercijas ir suplanuoti trajektoriją, užvažiavęs ant purvo jau būsi tik žiūrovas, besidairantis minkštesnio medžio ar griovio.
SS 1-2. Pats sau mechanikas
Laiko apšilimui nebuvo. Pirmas ruožas – ilgiausias visame ralyje. 24 km. Vedamas minties, kad snausti nėra kada, važiavau pakankamai agresyviai ir viskas ėjosi puikiai. Pirmavome bendroje įskaitoje. Pirmas tris minutes… Tada netikėtai pajutau, kad nuleido priekinę padangą, toliau važiuot neįmanoma ir ją būtina pakeisti.
Kiek užtrunka pakeisti ratą? Pastebėjau, kad žmonių atsakymai į šį klausimą varijuoja, nuo „kol išgeriu kavą ir paskaitau laikraštį, „Egzotikoje“ man pakeičia keturis ratus” iki „30 sek.“ (čia F-1 fanams, su tuo neturintiems nieko bendra).
Tiems, kas patys rato ruože nėra keitę rato, apibūdinsiu procedūrą. Reikia atsisegti diržus, išsiimti pakelėją ir veržliasukį, pakelti automobilį, atsukti veržles ir nuimti ratlankį (kurio temperatūra tokia, kad jis, atrodo, buvo ką tik grąžintas iš pragaro), uždėti naują ratą, ir jį prisukus, supakuoti viską atgal į automobilį, atsisėdus prisisegti ir gaudant kvapą važiuoti toliau. Tiems, kurių spėjimas buvo apie 30 sek., teks nusivilti – taip greitai nespėjom. Nors 2 min. keičiant ratą yra neblogas laikas, bendroje įskaitoje mano ruožo rezultatas buvo 24. Šį nutikimą priskirčiau prie nesėkmių.
SS 3-4-5. Nėra ką prarast
Toks požiūris turi dvejopą efektą. Gali važiuot greitai, kol supranti, kad prarasti visada yra ką. Praėjus kelioms minutėms nuo starto atsiėmiau karmos taškus už nuleistą padangą. Viename greitame posūkyje nuskridome nuo kelio ir trenkėmės į kažką priekiu taip stipriai, kad bijojau, toliau jau nevažiuosim. Pasisekė – pataikėme pačia stipriausia konstrukcijos vieta, ir techniškai automobilis visai nenukentėjo. Jei smūgis būtų buvęs į ratą, šansų tęsti lenktynes turėčiau tiek pat, kiek Saboniui išbėgti į aikštelę. Šį kartą Fortūna buvo mano pusėje.
Per kitus 4 ruožus, iš tolimos 24 vietos atsikovojome 9 poziciją bendroje įskaitoje, paskutiniame ruože pakilę į 3 poziciją klasėje, aplenkę varžovą vos 0.3 sek skirtumu.
2-oji diena. Laiminga avarija
Neslėpsiu, iš pirmosios ralio dienos tikėjausi daugiau, todėl antrąją jau nebuvo kur dėtis ir reikėjo padidinti tempą. Tą ir padarėme. Ruožas po ruožo vijomės lyderius. Nors kelias buvo šiek tiek sausesnis, ruožai liko kupini slidžių ir klastingų vietų. Laimėjome visus ruožus savo klasėje, bendroje įskatoje buvome 2-3-4 vietose. Likus paskutiniam išbandymui, nuo antros vietos klasėje ir 5 absoliučiai atsilikinėjome tik 7 sekundes, kurias buvau užsispyręs laimėti.
Planas atrodė geras, bet, kaip kartais būna, išpildymas toks tobulas nebuvo. Iki ruožo vidurio pirmavome. Laimėti paskutinį ruožą sezone būtų buvus pati saldžiausia dovana. Deja. Viename greitame posūkyje papuolėme ant labai slidžios dangos, ir suvokiau, jog ant kelio neliksiu. Skersai slystančiu automobiliu trenkėmės į barjerą, kuris mašiną pametė į orą ir apsuko skrendantį automobilį.
Pradėjome leistis kitoje kelio pusėje, dabar jau mašinos galas žiūrėjo į priekį, ir iš inercijos lekianti mašina galu išbandė kito barjero stiprumą. Avarijos metu greitis buvo apie 110 km/val.
Šturmanas prisipažino, jog manė, kad nebeturime pusės mašinos. Toks didelis atrodė smūgis. Tuo tarpu mano vienintelė mintis buvo baigti šį ruožą. Dar mašinai nesustojus aš jau jungiau pirmąją pavarą ir mintyse meldžiausi, kad turėtume visus keturis ratus (nors šiek tiek tuo abejojau). Šturmanas paklausė „can we go?“, o aš tuo metu jau spaudžiau gazą.
Galinis ratas vibravo, ir motoro garsas buvo visai kitoks. Negalvojau apie tai. Tikėjaus, kad nepamesime rato ant kokio posūkio 170 km/val. greičiu, bet atleisti nesiruošiau. Taip važiavome dar kokius 7 km.
Ruože laimėjome savo klasėje 4 sekundes, bet iki antros vietos 3 sek. pritrūko. Vis tik negaliu skųstis. Man labai pasisekė, ir už tai esu dėkingas. Yra dar 100 blogesnių variantų, kas galėjo nutikti. Automobilio slenkstis ir durelės buvo sunaikintos, galinio bamperio ir dalies duslintuvo neliko, tačiau ratai išliko sveikut sveikutėliai. Pusė vienos galinės padangos nusimontavo, todėl ratas vibravo. Bet kažkokiu stebuklingu būdu padangos nenuleido ir galėjome finišuoti. Didelė sėkmė.
Taigi, dar kartą viską prisiminus, galiu pasakyti, kad man sekėsi puikiai. Taip kaip ir mums visiems. Kiekvieną dieną. Turbūt geriausia, kai sėkmės išbandyti netenka, nes padarai viską savo galioje, kad gautum norimą rezultatą. Na, o jeigu jau kažkas išslydo iš rankų, sėkme skųstis niekad nereikia, nes nežinai, ką ji atneš kitą kartą.
„Kartais sėkmė tėra buvimas tinkamoje vietoje tinkamu laiku, kartais įkvėpimas tėra tinkamas veiksmas, tinkamai atliktas, bet ištikrųjų tiek vienas, tiek kitas įmanomi tik išmetus iš galvos garbėtrošką, naudą ir tikslą: reikia visiškai atsiduoti auksinei lemtingai akimirkai“, – kartą yra pasakęs Gregory Davidas Robertsas.
Esu labai dėkingas remėjams, šeimai ir draugams už visokeriopą palaikymą. Smagu, kad į šį ralį atvažiavo ir mano šturmanas Renatas Vaitkevičius ir Algis Poteliūnas, kurie padėjo palaikyti lietuvišką frontą Lenkijos apylinkėse. Visų tikėjimas man yra išties svarbus ir suteikia daug jėgų.
Dominykas Butvilas rašo tinklaraštyje Domas.lt
