Devyniolikto ir dvidešimto amžių sandūroje elektrinės transporto priemonės dominavo. Pavyzdžiui Amerikoje, prieš pat XX amžių važinėjo 40% garo automobilių, 38% elektromobilių ir tik 22% buvo varomi vidaus degimo varikliu. Garo automobiliai ilgainiui išnyko, nes nesugebėjo varžytis su konkurentais eksploatacijos patogumu. Šaltu oru buvo labai sunku juos užvesti, tai kartais trukdavo net 45 minutes. Taip pat jie negalėdavo toli nuvažiuoti dėl nuolatinio poreikio pripildyti aušinimo sistemą vandeniu. Elektromobiliai taip pat buvo pranašesni ir už automobilius su vidaus degimo varikliu. Jie nevibravo, nesmirdėjo benzinu, nekėlė didelio triukšmo ir nereikėjo grumtis su pavarų svirtimi, kas buvo didžiausias darbas tais laikais vairuojant benzininę transporto priemonę.
Nuo ko viskas prasidėjo?
Elektra varomi automobiliai atsirado gerokai anksčiau negu su vidaus degimo varikliu, tačiau nėra išskiriamas vienas kuris nors išradėjas. Vainikuojami keli. 1828 metais vengras Anijosas Jedlikas sukūrė mažą automobilio su savo sukonstruotu elektriniu varikliu prototipą. Tarp 1832 ir 1839m. škotas Robertas Andersonas sukonstravo elektra varomą karietą. 1835m. Groningeno universiteto profesorius Stratingas suprojektavo dar vieną mažą elektromobilio prototipą, kuris buvo surinktas jo padėjėjo Kristoferio Bekerio.
 |
| Wikimedia.org nuotr./Elektromobilis |
Apie 1842m. Tomas Devenportas ir Skotsmenas Robertas Deivitsonas sukūrė tobulesnį, praktiškesnį automobilį. Abu išradėjai panaudojo naujos konstrukcijos, bet nepakraunamas baterijas. Prancūzas Gastonas Plantas 1865m. sukūrė ilgai neišsikraunančias baterijas, o jo tautietis Kamilis Fauras jų gyvavimo laiką dar prailgino. Ilgiau neišsikraunančios baterijos leido elektriniam transportui tapti praktiškam ir tinkamam naudoti kasdien.
1899m. elektra varomas automobilis pasiekė pasaulio greičio rekordą ir pirmasis peržengė 100km/h ribą įsibėgėdamas iki 106km/h. Belgų pagamintą lenktyninį elektromobilį pavadintą „La Jamais Contente” netoli Paryžiaus vairavo Kamilis Jenetazy.
Devynioliktojo amžiaus pabaigoje elektromobilius labiausiai plėtojo Didžioji Britanija ir Prancūzija. Amerikiečiai į juos atkreipė dėmesį tik po 1891m. A. L. Rykerio sukurto elektrinio triračio ir tais pačiais metais Viljamo Morisono sukonstruoto šešis keleivius galinčio vežti vagono. Tada pakilo visuomenės susidomėjimas visomis transporto priemonės, taip pat išaugo inovacijų skaičius. Iš tikro, Morisono sukurtas vagonas su vietomis keleiviams daug kur vadinamas pirmuoju realiu ir praktišku Elektromobiliu.
Elektromobilių aukso metai
Elektromobiliai kartu su kitomis kuro rūšimis varomomis transporto priemonėmis išpopuliarėjo XIX ir XX amžių sandūroje Amerikoje. Tuo metu ji klestėjo. 1899 ir 1900 elektra varomiems automobiliams prasidėjo sėkmingi metai. Išpirkdavo visus. Taip pat ir kitų tipų mašinas. 1899m. 90% taksi automobilių Niujorke buvo elektriniai. 1904m. trečdalis visų Čikagos, Bostono ir Niujorko automobilių taip pat buvo elektriniai.
Elektromobiliai tuomet galėjo varžytis kaina su benzininiaisElektromobiliai tuomet galėjo varžytis kaina su benzininiais. Kaip vieną tų laikų pavyzdį galima paminėti 1902 metų “Phaeton”, pagamintą “Woods Motor Vehicle Company of Chicago”. Jis galėjo nuvažiuoti 29km, pasiekti 22km/h greitį ir kainavo 2000 dolerių. Nors geresnes specifikacijas turintis benzininis Cadilac Elmore kainavo 1400 dolerių.
Vėliau bazinių elektra varomų modelių kaina nukrito ir nesiekė nė 1000 dolerių. Paprastai dauguma šio tipo automobilių buvo orientuoti į aukštesniąją klasę, turėjo prabangius salonus su aukštos kokybės apdailos medžiagomis ir vidutiniškai 3000 dolerių kainą apie 1910m. Elektriniai automobiliai savo sėkme mėgavosi iki 1920m., o 1912m. buvo pasiektos didžiausios gamybos aukštumos.
Elektromobiliai tais laikais puikiai sugebėdavo varžytis prieš benzininius dėl eksploatacijos mieste patogumo. Netriukšmavo, nesmirdėjo, nereikėjo keisti pavarų. Žmonės tada nevažinėdavo toli už miesto. 1904 metais Amerikoje tik 7% kelių buvo kuo nors grysti. Kitur telkšojo purvas. Taigi automobiliai, pasižymintys didesniu nuvažiuojamu atstumu šiomis sąlygomis neturėjo pranašumo.
Benzinas išstūmė elektrą
XXa. antrojo dešimtmečio pabaigoje viskas pasikeitė. Elektrinius variklius turinčių automobilių pardavimai pradėjo smukti, o priežasčių buvo daug. Visų pirma, tokie automobiliai iš pat pradžių buvo skirti važinėti mieste ir jiems reikalinga infrastruktūra užmiestyje pasibaigdavo. Apie 1920m. Jungtinėse Amerikos Valstijose ėmė gerėti keliai ir susisiekimas tarp miestų. Žmonės vis dažniau norėdavo keliauti toliau, tačiau elektromobiliai to poreikio dėl mažo nuvažiuojamo atstumo netenkino.
 |
| Wikimedia.org nuotr./Elektromobilis |
Taip pat prie elektra varomų automobilių žūties prisidėjo ir naujų naftos telkinių atradimas Teksaso valstijoje. Pradėjus masiškai pumpuoti juodąjį auksą krito degalų kainos, žmonėms nebereikėjo smarkiai lengvinti piniginių norint prisipilti pilną baką kuro. O ir tuometinis naftos magnatas, turtingiausias pasaulio žmogus Džonas Deivisonas Rokefeleris su jo įkurta „Standard Oil“ kompanija, dominavusia rinkoje rėmė vidaus degimo varikliais varomų transporto priemonių gamybą bei jų infrastruktūros plėtrą.
Be to, vidaus degimo varikliuose buvo pradėti naudoti elektros varikliai (starteriai), pirmą kartą pristatyti 1912m. Cadillac modeliuose, palengvino benzininių automobilių naudojimą.
Daugiausiai darbo kasdamas duobę elektromobiliams įdėjo 1908m. pasirodęs Ford Model T, pasodinęs visą Ameriką „ant ratų“. Henrio Fordo sugalvotas būdas pradėjęs masiškai štampuoti automobilius konvejeriais leido drastiškai sumažinti jų kainą. Pirmaisiais metasi, kai kaina siekė apie 800 dolerių didelė konkurencija dar nebuvo juntama, bet statant naujas ir modernizuojant senas gamyklas bei didinant gamybos apimtis kainos krito iki 300 dolerių. Elektromobiliai nebeturėjo kozirių prieš benzininius. XXa. ketvirtojo dešimtmečio pradžioje jie išnyko tarp gatves ir greitkelius pripildžiusių aplinką teršiančių automobilių. Deja, tuomet ekologija niekam nerūpėjo.
