Ne visi žino jo gana margą „biografiją“. Užaugo jis kitoje Kuršių marių pusėje – Ventėje pas vietinį ornitologą Vytautą Jusį. Gyveno sau laimingas, kol subrendo, ir sugrįžę iš dausų gentainiai įžvelgė jame konkurentą bei gerokai „paauklėjo“. Teko skristi ieškoti laimės.
Ją rado netoli, kitame marių krante, Nidoje. Čia laisva teritorija, nėra vietinių gandrų, gausu maisto, kurį dosniai dalija tiek poilsiautojai, tiek vietiniai gyventojai, ypatingai žvejai, o ir pats susiranda kokį žuvelioką, slieką ar vabalą... Gandras užaugo ir visą laiką gyveno tarp žmonių, todėl nerodo jokio noro kartu su gentainiais skristi žiemoti į Afriką. Kurį laiką dar grįždavo į Ventę pas savo buvusį šeimininką, paskutiniais metais ir to nebedarydavo. Teko žiemai priglausti pas gyvūnų globėjus.
Jau kuris laikas pasigirsta susirūpinusių gandro likimu žmonių balsų, kad Nidos gandrelį jau laikas kažkur išvežti žiemai, nes jau šalta, žvarbu, kojos raudonos nuo šalčio. Bet paukščių žinovai mano kitaip.
Pasak Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos Gamtos skyriaus vyr. specialistės biologės Jūratės Zarankaitės, šaltis jam nėra baisus, svarbu kad nepritrūktų maisto. Kol nėra didelių šalčių ir gilaus sniego nereikėtų žymiojo gandro gaudyti ir uždaryti.
V.Jusys pasakojo, kad pas jį žiemodamas gandras esant iki minus 15 laipsnių temperatūros eidavo pas žvejus prašyti žuvies, ir tik dar labiau atšalus slėpdavosi tvarte. Vyresni neringiečiai gal dar prisimena gandrą, prieš daugiau kaip 20 metų ateidavusį pas poledinės žūklės mėgėjus prie Juodkrantės gyvenvietės prašyti stintų. Jis sėkmingai peržiemojo gana ekstremaliose sąlygose.
Kol nėra didelių šalčių ir gilaus sniego nereikėtų žymiojo gandro gaudyti ir uždaryti.
Be jokios abejonės gandrui reikės prieglobsčio, kai visai atšals ir prisnigs. Geriausias variantas būtų apgyvendinti gandrą Nidoje – jeigu atsirastų gamtos mylėtojas turintis sąlygas ir noro jį laikyti. Ypatingų sąlygų tam nereikia: tvartuko ar daržinės, maisto ir vandens. Jei ne, ponas V.Jusys, tegu ir pasišaipydamas, kad neringiečiams gandras reikalingas tik vasaros reklamai, priimtų jį žiemai pas save. Bet vėl bėda – būdamas palaidas gandras mikliai atsiras jam miela tapusioje Nidoje.
Šią savaitę pasiekė naujiena – Juodkrantėje, Gintaro įlankos rajone, pasirodė dar vienas gandras. Gal pavasarį turėsime neringietiškų gandrų vestuves?
Ir pabaigai ištrauka iš enciklopedijos wikipedia.org. „Baltasis gandras (lot. Ciconia ciconia). Išvaizda. Visas kūnas baltas, tik sparnai juodi. Snapas ir kojos raudonos“, – vadinasi ne nuo šalčio ar žaizdų, o iš prigimties.
