Kelionė į Sokotrą – garantuotas nuotykis
Sala priklauso Jemenui, tad pirmiausia būtent tai išgąsdina žmones. Žemyninėje šalies dalyje jau daugiau nei dešimtmetį vyksta karas, tačiau saloje viskas atvirkščiai – vyrauja taika ir ramybė. Daugiausia, ką galima pamatyti primenančio apie karą – kelis patikrinimo postus, kariškius su šlepetėmis per pirštą ir senus sovietinius tankus. Tai tiek karo pėdsakų saloje.
Pati sala nedidelė – 120 km ilgio ir apie 50–60 km pločio. Tačiau dėl mažumo nereikia pergyventi – yra ką veikti, o keliai bus nemenkas iššūkis mėgstantiems bekelę. Saloje daugybė kalnų, urvų su įspūdingo dydžio stalagmitais-stalaktitais, kanjonais, paplūdimiais bei neįprastos gamtos.
Į Sokotrą patekti tikrai gali kiekvienas, tačiau tai nėra taip jau paprasta. Keliauti galima tik su vietos organizatorių grupe. Skrydis vykdomas kartą per savaitę iš Abu Dabio. Kiek turistų telpa į šį reisą – niekas nežino. Tai dažnai priklauso nuo vietos gyventojų poreikių – jiems teikiamas prioritetas ir kiek humanitarinės pagalbos norima nuvežti į salą. Pačiai kelionei teks atseikėti keletą tūkstančių eurų, bet ši investicija tikrai atsiperka patirtais įspūdžiais.
Kvapą gniaužiantis užkampis net daug keliaujantiems
Sokotra traukia pasaulio keliautojus dėl endeminės (niekur kitur pasaulyje nerandamos) gamtos. Salos vizitine kortele yra tapę ypatingo grožio „dragon tree“ medžiai.
Sokotriečiai šiuos medžius vadina arabišku pavadinimu – Damm Al-Akhwayn – „brolių kraujas“. Auga jie atokiuose Haghir kalnuose, o taip vadinami dėl to, kad išskiria raudonos spalvos sultis. Būtent jas peiliais vietos ūkininkai bando išgauti ir parduoti kaip gydomąjį balzamą arba lūpų, veido dažus. Vietos gidas pasakojo, kad šią sulą senovėje naudojo Romos gladiatoriai, gydę kovų žaizdas.
Kitas neįprastai atrodantis augalas dėl savo keistos formos kartais vadinamas „butelio medžiu“. Jo kamienas gali užaugti iki trijų metro skersmens ir pavasarį skleidžia rausvus smulkius žiedus.
Kaip svaiginasi jemeniečiai?
Musulmoniškoje šalyje nėra galimybės įsigyti alkoholio. Visgi yra keli būdai svaigintis. Pirmasis jų – vietinė naminė degtinė, kurią vietiniai nelegaliai gaminasi sau ir draugams. Nors parduotuvių lentynose jų neišvysi, bet tikslingai paklausinėjus paragauti pavyks.
Kitas itin populiarus svaiginimosi būdas – kato lapai. Tai šalyje legalus narkotinis augalas, tačiau norintiems juo apsisvaiginti tenka pavargi. Kato lapus kramtantys žmonės jų turi prisikišti pilną žandą ir laikyti burnoje visą dieną. Palaipsniui iš lapų išsiskiriantis skystis patenka į kūną – žmogus tampa žvalesnis, turi daugiau energijos, dingsta apetitas. O padauginus – galimos haliucinacijos.
„Kramtantį“ žmogų išduos specifinis kvapas bei vaizdas – jo vienas žandas bus išpūstas, o jei žmogus tai daro nuolat, jo dantys bus sugedę ir pageltę. Kato lapus kramtančių žmonių saloje daugybė – juos pastebėsite vairuojančius automobilį, dirbančius statybose ar restoranuose. Toks svaiginimosi būdas vietiniams gali kainuoti kelias dešimtis dolerių.
Medicina: dvi ligoninės ir liaudies gydymo metodai
Visas medicinos paslaugas gali gauti tik salos pagrindiniame mieste – Chadibohe. Čia yra dvi ligoninės, kurias pastatė Saudo Arabija ir Jungtinių Arabų Emyratų vyriausybės. Jokių sudėtingų paslaugų gauti neįmanoma (COVID-19 metu nebuvo įmanoma gauti net ir PGR testo) – visa tai atliekama Jemene. Vietinėse ligoninėse dažniausiai dirba gydytojai iš skurdžiausių Rusijos regionų. Atvykti į Jemeno salą juos pavilioja iki kelių tūkstančių dolerių siekiantis mėnesinis atlyginimas, kuris palyginti su vidutiniu salos (100 JAV dolerių) atlyginimu yra itin aukštas.
Nors saloje yra prieinama vakarietiška medicina, daugelis kliaunasi liaudies medicina. Paprasčiausias būdas pagyti – įkaitintu metaliniu strypu nudeginti skaudančią vietą – ausį, koją ar pilvą, nesvarbu. Nudeginus kūno dalį, skausmo ne tik nebelieka, bet jis nepasikartoja ir ateityje. Likusius randus ant savo kūno rodė ir mus lydėjęs gidas, ir turistams padedantys žmonės. Kiekvienas jų tikino, kad šis metodas tikrai veikia.
Gyvenimas salos sostinėje: šokiruoja šiukšlių kiekis
Gyvenimas mieste – 9 tūkst. gyventojų turinčioje sostinėje Chadibohe – vertas atskiro pasakojimo. Vaizdą čia apibūdina du žodžiai: plastikas ir ožkos. Visur, kur galite įsivaizduoti. Ne veltui šiuos žodžius rašau kaip tandemą – mieste gyvenančios ožkos suvalgo gatvėse išmestą kartoną, servetėles, maisto atliekas, kol galiausiai lieka tik neirstantis ir niekam nereikalingas plastikas.
Daug keliaujančių jau nestebina miestų šiukšlės, bet tai, ką išvydau čia, yra visai kitas lygis. Pirmą kartą islamiškoje valstybėje išvydau šiukšles ir prie mečetės – šventos musulmonams vietos. Vaizdas šiurpus ir šokiruojantis.
Pačiame Chadibohe yra tikrai daug smulkių parduotuvių – maisto, drabužių, tačiau, norėdami įsigyti kokybiškas arba pigesnes prekes, gyventojai keliauja į žemyninį Jemeną. Veikia ir visa kita, kas įprasta miestuose – kirpyklos, automobilių servisai, dirbtuvės, bankai, policija. Yra keli restoranai – maistas tikrai skanus, ypač vietoje kepama duona. Žinoma, išrankesnių valgytojų kvapai, sąlygos ir švara nesužavės.
Viena man įdomiausių lankytinų miesto vietų – ankstyvas salos sostinės mėsos turgus. Nereikia stebėtis, kad jame lankosi tik vyrai. Apskritai moterų miestelyje sutiksite mažai ir jos visos vilkės burkas. Į mane žiūrėjo gana tolerantiškai – nors buvo ir tokių, kurie aiškiai parodė, kad nesidžiaugia apsilankymu. Turguje galima įsigyti ožkienos, kuri labiausiai vertinama saloje.
Omarai, krabai, austrės – vargšų maistas
Sokotra tikras rojus tiems, kas mėgsta valgyti ir žuvį, ir jūros gėrybes. Tačiau nors vietiniai galėtų tai skanauti kiekvieną dieną, viskas yra kitaip. Omarai, kalmarai, austrės, vėžiai, krabai, rajos, įvairių rūšių moliuskai, anot vietos gyventojų, yra vargšų maistas. Tad jie gaudomi tik dėl pragmatinių priežasčių – kaip masalą žuviai pagauti. O jų čia yra itin gausu. Na, arba renka tam, kad parduotų į kitas, pasak jų, daug vargingesnes, šalis.
Teko matyti su manimi keliaujančio virėjo veido išraišką – kai pasakėme, kad vietoje vištienos, ožkienos ar žuvies prašome omarų vakarienės. Gamindamas tikrai ne kartą žiaukčiojo, kol dideliame puode ant ugnies išvirė monstriško dydžio omarus. Pavyzdžiui, toks patiekalas Paryžiuje kainuotų mažiausiai kelis šimtus eurų.
Galima tik pasidžiaugti, kad saloje iki šiol nėra prabangių viešbučių ant jūros kranto ir didelis turistų skaičius dar nedaro žalingos įtakos vietinei gamtai. Turizmas vis populiarėja, taigi tai tampa vienu iš pagrindinių salos verslų vietoje ganyklų ar žvejybos. Tad jeigu norite pamatyti dar mažai civilizacijos paliestą gamtą – skubėkite keliauti į Sokotrą.
