Visi mes turime paslapčių. Didesnių, mažesnių, bet turime. Mano didžioji paslaptis susijusi su Paryžiumi. Ją su savimi nešiojuosi daugiau nei dešimt metų. Nešiosiu tikriausiai amžinai...
Ištekėjau už savo vaikystės draugo. Per mažai pasakyta. Už savo kiemo, darželio, mokyklos draugo. Už savo viso gyvenimo draugo. Mūsų mamos, besilaukdamos mūsų, labai susidraugavo: kartu eidavo pas gydytoją, pasivaikščioti, lankydavosi viena kitos namuose. Kažkada lyg rimtai, lyg juokais jos susitarė, kad jeigu vienai gims sūnus, o kitai – dukra, tai jie būtinai turės būti vyras ir žmona. Mes nežinojome šio „užkalbėjimo“, bet gyvenimas susidėliojo būtent taip.
Mano žodžiuose nėra jokios nuoskaudos. Tai mano Žmogus. Kiek atsimenu save, tiek atsimenu ir jį. Mes tartum vienas kūnas, visada kartu, viskuo besidalijantys. Pora tapome dešimtoje klasėje, viskas vyko labai natūraliai. Tiesiog vieną dieną grįždami iš mokyklinės diskotekos, atsisveikindami apsikabinome kažkaip kitaip, kažkaip tvirčiau ir artimiau. Susiglaudėme ir negalėjome atsitraukti vienas nuo kito. Nė vienas per daug nenustebome, nes kiekvienas supratome, kad tai neišvengiama.
Pradėjome gyventi meilės ritmu. Mūsų meilė buvo labai graži. Kaimynai neatsistebėdavo ir net į akis sakydavo, kad mes atrodome kaip brandi šeima. Be abejo būdavo ir pavydo scenų, ir jaunystės padiktuotų pykčių. Visko būta, bet niekada nė vienas neabejojome savo pasirinkimu būti kartu. Savo meilę ir pasiryžimą būti kartu patvirtinome ir atidavę vienas kitam savo pirmuosius kartus. Padovanoję.
Niekas nenustebo, kai įstojome į tas pačias studijas ir apsigyvenome kartu. Po pirmųjų studijų metų labai natūraliai nutarėme susituokti. Kadangi susirgo mano mama, tai vestuves nutarėme nukelti kitiems metams. Viskas tekėjo sava vaga.
Nuo pat pirmo kurso priklausiau universiteto frankofonams – prancūzų kalbos mylėtojams. Universitetas buvo užmezgęs glaudžius santykius su vienu iš Prancūzijos universitetų, todėl kiekvienais metais grupelė studentų vasaros metu važiuodavo porai savaičių į Prancūziją.
Tą vasarą burtai lėmė lagaminus krautis ir man. Man, bet ne mano žmogui. Kadangi toks šansas pasitaiko ne kasdien, mano būsimas vyras primygtinai įkalbėjo mane važiuoti, tuo labiau, kad šį kartą laukė Paryžius.
Išvažiavo itin moteriška kompanija. Jau autobuse supratau, kad merginos pasiruošusios pašėlti ir su Paryžiumi susipažinti iš labai arti. Nors manęs tos šėlionės niekada per daug neviliodavo, bet išsiskirti iš minios neketinau.
Pirmoji savaitė bėgte prabėgo. Eliziejaus, Marso laukai, Luvras, Eifelio bokštas, Monmartro kvartalas... Įsimylėjau Paryžių. Kitaip negali būti. Vienintelis dalykas, kuris liūdino, – šalia nebuvo mano žmogučio. Liūdėti neleido kelionės draugės, kurios kur kas labiau nei aš siurbė šios sostinės malonumus ir burtus. Kas vakarą, kai aš sukdavau lovos link, jos išsipusčiusios lėkdavo panaktinėti po Paryžių.
Prie pusryčių stalo nevengdavo lengvai iš manęs pasišaipyti. Vis kviesdavo prisijungti ir skatindavo pažinti daugiau gyvenimo. Drąsesnės nesikuklindavo pasakyti, kad negi aš pasiruošusi visą gyvenimą nugyventi tik vieną vyrą pažinusi, tik su vienu pasibučiavusi, tik su vienu intymumais pasidalinusi. Anot jų, aš net nežinanti, ar tai ką patiriu, taip jau gerai, nes neturiu, su kuo palyginti.
Paskutinę dieną prieš išvykstant namo, nutariau nusileisti kolegėms ir išsiruošiau į naktinį Paryžių. Pasukome į jų jau ne kartą per tas dvi savaites lankytą klubą. Mums vos įėjus, pastebėjau, kad barmenui merginos bei jų skoniai buvo puikiai žinomi, nes kokteilius pradėjo plakti net nepaklausęs, ką jos gers. Beplakdamas spalvotus gėrimus, jis retsykiais pažvelgdavo į mane, kažko paklausė arčiau buvusių mano pakeleivių. Išdalinęs gėrimus, priėjo prie manęs ir atvira šypsena paklausė, kur mano kolegės tokį grožį visas dvi savaites slėpė.
Nemeluosiu, kad visą vakarą Žano (toks buvo barmeno vardas) dėmesys manęs nejaudino. Kunkuliavau ir nežinojau, kas man darosi. Buvo labai keista, nes tokios intensyvaus dėmesio dozės nebuvau pajutus.
Kas buvo vėliau, galima nujausti. Pratęsimas mūsų bendrabutyje, alkoholio aplaistytas kvaitulys, juokas, mano didžioji gyvenimo paslaptis ir... gėda. Leidausi į geismo žabangas, atsidaviau kitam vyrui.
Daugiau nelabai ką galiu ir pridurti. Gėda tiesiog mane užvaldė. Jaučiausi padariusi didžiausią nuodėmę. Praktiškai fizinis skausmas užvaldė mane.
Lietuvoje manęs su gėlėmis laukė mano Žmogus ir be perstojo kalbėjo apie ilgesį ir meilę. Norėjau prasmegti. Norėjau išrėkti apie savo paklydimą, bet, pamačiusi jo meilę ir ilgesį, nutariau niekada apie tai neprisipažinti. Niekada.
Nuo tos kelionės į Paryžių praėjo dešimt metų. Mes susituokėm kitą vasarą. Kurį laiką su kaltės jausmu ir kėliausi, ir guliausi, bet vėliau pamačiau, kad tai drasko mūsų porą, todėl priverčiau save daugiau žiūrėti į priekį ir mažiau atgal...
Šis tekstas dalyvauja portalo Ji24.lt ir „Gloria Brandy Black Edition“ rengiamame romantiškų, nuotaikingų, intriguojančių, įsimintinų istorijų konkurse „Vieną kartą Paryžiuj...“.
Trijų geriausių tekstų autoriams atiteks po „Gloria Brandy Black edition“ įsteigtą prizą – 250 Lt vertės „L‘Occitane“ čekį norimai kosmetikai įsigyti.
2015 m. sausio 5 d. (pirmadienį) portale Ji24.lt skelbiame istorijų balsavimą. Dvi geriausias istorijas atrinks Ji24.lt redakcijos sudaryta komisija, o trečiąją istoriją išrinks skaitytojai balsuodami.
Nugalėtojus skelbiame sausio 6 d. (antradienį) portale Ji24.lt.
