Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Partizano Juozo Lukšos-Daumanto žmona: „Nepatogaus laiko meilei nėra“

Nijolė Bražėnaitė-Lukšienė-Paronetto su mylimuoju Juozu Lukša-Daumantu
Asmeninio archyvo nuotr. / Nijolė Bražėnaitė-Lukšienė-Paronetto su mylimuoju Juozu Lukša-Daumantu
Šaltinis: Žurnalas „JI“
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Juozo negalėjo sustabdyti niekas: nei meilė, nei šeima, nes jis Lietuvą mylėjo labiau už viską. Man net nekilo mintis įkalbinėti jį pasilikti, nes man, lietuvių išeivei, ne mažiau rūpėjo tėvynė... Likimas mus išskyrė po savaitę trukusio medaus mėnesio“, – pasakoja ponia Nijolė Bražėnaitė-Lukšienė-Paronetto, partizano Juozo Lukšos-Daumanto žmona.

– Ir niekada dėl nelaimingos meilės ir vyro žūties nekaltinote likimo?

– Niekada. Kaltinti likimą už tai, kad mano vyras pokario metais kovojo su okupantais, buvo vienas iš partizanų vadų ir paaukojo gyvybę už Lietuvos laisvę, būtų pernelyg pigi mintis. Sovietų okupacijos metais gyvenant išeivijoje, viskas sukosi aplink Lietuvą, galbūt buvo svarbios kitos vertybės ir idealai. Tiesiog mums teko gyventi tokiu sudėtingu laiku. Ne mano vienos likimas buvo sulaužytas. Vokiečių, paskui sovietų okupacija palietė daugelio žmonių gyvenimus. Ir tikrai buvo daug skaudesnių už manąjį.

– Kokie jausmai apėmė žiūrint Jono Ohmano dokumentinį filmą „Nematomas frontas“, kuriame ir jūs esate viena iš istorijos liudininkų?

– Džiaugiuosi šiuo filmu, nes viskas jame autentiška, nieko nėra suvaidinta. Apgailestavau, kad šį kartą negalėjau atskristi iš Niujorko ir dalyvauti jo premjeros pristatyme dėl amžiaus, sveikatos. Jau pakankamai prisiskraidžiau (šypsosi).

Šis filmas turi gilią prasmę, perteikia visą to laikotarpio dvasią. Tai – žinutė ateinančioms kartoms. Tikiuosi, žiūrovai irgi pajus tą auką, kuri buvo sudėta ant Lietuvos laisvės aukuro. 

Asmeninio archyvo nuotr./Nijolė Bražėnaitė-Lukšienė-Paronetto
Asmeninio archyvo nuotr./Nijolė Bražėnaitė-Lukšienė-Paronetto

– Turbūt iš atminties niekada neišblės pirmoji pažinties diena su būsimu vyru partizanų vadu Juozu Lukša-Daumantu?

– Tai įvyko Prancūzijoje. Tada man buvo dvidešimt penkeri. Į Paryžių atvykome su kurso drauge Maryte iš Insbruko, kur baigėme medicinos mokslus. Viskas įvyko netikėtai, matyt, toks buvo likimas. Ten buvo labai mielas kunigas jėzuitas Kubilius, kuris mus, pabėgėlius, globojo. Dažnai lankydavomės kunigo namuose, jis supažindino su vienu gydytoju, davusiu mums darbo.

Kartą mums viešint pas kunigą Kubilių atėjo du vyrai. Paskui paaiškėjo, kad vienas yra Jonas Pajaujis (jį pažinojau nuo vokiečių okupacijos laikų, nes dar studijuodama Kaune mediciną ir aš buvau įsitraukusi į pasipriešinimo prieš nacius veiklą. O jis buvo vienas to pasipriešinimo vadų). Antrasis išvaizdus jaunuolis buvo Juozas. Net neklausiau, kas jis toks, tik galėjau numanyti. Tada turėjo slapyvardį Skrajūnas. Tik gerokai vėliau sužinojau, kad jis – partizanas, į Paryžių atvykęs su slapta misija paskleisti pasauliui žinią, jog Lietuvoje vyksta pasipriešinimas prieš sovietų okupantus, kad rastų pagalbininkų Vakaruose, kurie paremtų jų kovą už Lietuvos nepriklausomybę ir laisvę. 

– Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio?

– Tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Dabar jaunimas kitoks, o aš kitaip auklėta. Mama vis sakydavo: „Jei pamatei simpatišką vaikiną, neskubėk susižavėti. Pirmiau sužinok ir pažink žmogų iš arčiau, kuo jis domisi, ką veikia, kokia jo šeima...“ Juozas buvo gražus vyras, bet jo neįsimylėjau vos išvydusi (šypsosi).

Tikėjau, kad mano vyrui pavyks atlikti savo misiją, trečiąkart įveikti geležinę uždangą ir grįžti. Kad mes kartu vėl būsime laimingi. Šešerius metus gyvenau nežinioje tikėdamasi, kad Juozas gyvas. Viltis suteikė jėgų gyventi toliau.

Matyt, aš Juozui kritau į akį. Jis paprašė susitikti. Pamenu, vaikščiojome Liuksemburgo sode Paryžiuje, kalbėjomės. Ir vėliau susitikdavome, tik tie pasimatymai būdavo labai trumpi. Pamažu ėmiau jį pažinti. Pastebėjau, kad turime daug ką bendra, kad mus domina tie patys dalykai. Jis buvo labai išprusęs, inteligentiškas ir giliai tikintis. Daug diskutuodavome apie meną, literatūrą. Dar labai žavėjo jo linksmas būdas, optimizmas. Sunku buvo patikėti, kad šis žmogus – partizanas, atėjęs iš miškų, kur kiekvieną akimirką gresia pavojus. Juozas mokėjo juokauti, jis mylėjo gyvenimą.

Paskui aš susirgau ir ilgai gydžiausi sanatorijoje. Mūsų draugystė tęsėsi, dvejus metus susirašinėjome laiškais. Juozas negalėjo dažnai lankytis ligoninėje, nes jo misija turėjo išlikti paslaptyje – buvo mokomas prancūzų žvalgybos mokykloje. O kokius poetiškus laiškus rašydavo! Žinoma, kaskart vis kitu slapyvardžiu. Tie laiškai – virtualus bendravimas – mus labai suartino. Pamačiau, koks jis gilus žmogus.

– Po dvejus metus trukusios draugystės ryžotės sukurti šeimą žinodama, kad galite netekti gyvenimo meilės...

– Nepatogaus laiko meilei nėra. Kai supranti, kad esame skirti vienas kitam, apsispręsti nesunku. Mūsų jausmai vienas kitam buvo tikri, todėl ilgai nesvarstydami atidavėme savo likimą į Dievo rankas. Susituokėme 1950-aisiais. Tada man buvo dvidešimt septyneri. Pamenu, vilkėjau tautinius drabužius. Tokia tradicija tarp išeivijoje gyvenančių lietuvių. Buvo ir vestuvinis žiedas, vakarienė restorane Tiubingene ir savaitę trukęs medaus mėnuo, kurį praleidome kalnų viešbutyje. Nelabai tinka sakyti „medaus mėnuo“, nes dviese pabūti laiko turėjome nedaug. Juozas tuo metu dažnai susitikdavo su Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto nariais, nuolat atvykdavo įvairių žmonių, vyko įtemptas pasiruošimas kirsti geležinę uždangą – jis ruošėsi grįžti į Lietuvą. Tos septynios dienos prabėgo nepastebimai tvarkant daugybę reikalų. Likimas mus išskyrė tų pačių metų rugpjūčio pirmąją.

– Šešerius metus gyvenote kankinama nežinios?

– Taip, visus tuos metus gyvenau tikėdama ir vildamasi, kad Juozas gyvas. Nebuvo jokių žinių. Per tą laiką gavau du užšifruotus laiškus. Viltis suteikė jėgų. Tikėjau, kad mano vyrui pavyks atlikti savo misiją, trečią kartą įveikti geležinę uždangą ir grįžti. Kad mes vėl būsime laimingi kartu.

1953-iaisiais likimas suvedė su kongresmenu Charlesu J. Kerstenu, kuris tuomet tyrė ir ieškojo liudininkų, galinčių suteikti informacijos apie Baltijos šalių okupaciją. Iš jo sužinojau, kad Juozą okupantai persekiojo ir norėjo pagauti gyvą. Paskui – vėl tyla.  Vėliau kongresmenas išsiaiškinęs, kad Juozas yra tas pats pasalon patekęs, savų išduotas ir nužudytas Miškinis (toks tada buvo jo slapyvardis), man pranešė žinią, kad jo nebėra. 1956 m. užgeso paskutinė mano viltis.

– Kas suteikė jėgų gyventi toliau?

– Jėgų gyventi suteikė darbas, laimė, turėjau profesiją. Ne veltui mama rūpinosi, kad visi keturi vaikai įgytume išsilavinimą. Likusi viena (tėvelis mirė, kai man buvo devyneri), pardavė šeimos namą ir pinigus skyrė mūsų mokslams. Mediciną pradėjau studijuoti Kaune, bet vokiečių okupacijos metais universitetą uždarė. Mama per pažįstamą kunigą suorganizavo, kad su seserimi dvyne (buvome labai artimos) patektume tarp studentų, kurie buvo siunčiami į Vokietiją tęsti studijų.

Kai Berlynas buvo subombarduotas, aš atsidūriau Gysene, o vėliau su seserimi Vida mums pavyko persikelti į Austriją, ten ir baigėme mokslus. Pamenu, gyvenome labai sunkiai – 140 pabėgėlių glaudėmės karo nuniokotame viešbutyje Insbruke. Badavome, vaikščiojome apdriskę, bet... buvome jauni, kupini optimizmo, svajonių ir didelių gyvenimo tikslų.

– Ar tiesa, kad smarkiai rizikuodama grįžote į Lietuvą parsivežti mamos?

– Tiesa, dar studijuodama Vokietijoje, labai norėjau parsivežti Kaune likusią mamą. Kai rusai artėjo Lietuvos link, man šiaip ne taip pavyko įtikinti vokiečius, kad išleistų. Pamenu, man pasakė: „Jūs išprotėjote! Visi bėga iš ten, o jūs norite grįžti?“ Kai vargais negalais traukiniu atbildėjau iki Tilžės, o paskui nusigavau į Kauną, mane išvydusi mama tik sumosavo rankomis: „Ką tu padarei! Grįžk atgal, sovietai čia pat.“  Ji negalėjo palikti savo ir tėvelio pasiligojusių mamų, mano močiučių. Be to, buvo neaiškus ir abiejų mano brolių likimas, nebuvo iš jų jokių žinių. Taigi man teko grįžti vienai.

Ir vėl likimas – atvykau pačiu laiku. Jeigu ne aš, sesuo galbūt būtų mirusi. Radau ją sunkiai sergančią plaučių tuberkulioze. Ant rankų nugabenau į Insbruką, pavyko įtaisyti į sanatoriją, kur ji ilgai buvo gydoma. Kai ateidavau aplankyti, pamenu, ištraukdavo sutaupytos džiovintos duonos kriaukšlelę. Tada bent pavalgydavau. Tokie laikai buvo…

Paskui sužinojome, kad mamą ištrėmė į Sibirą, tada vagonais vežė visus neparankius žmones, visą inteligentiją. Sovietams užkliuvo, kad du jos broliai buvo kunigai, o tėvelis – Steigiamojo Seimo narys. Ją iš Sovietų Sąjungos į Ameriką parsigabenti pavyko tik 1966-aisiais padedant įtakingiems draugams.

– Kaip atsidūrėte anapus Atlanto, kur likimas jums lėmė patirti dar vieną meilę?..

– Po Juozo žūties tas pats kongresmenas Ch. J. Kerstenas sudarė sąlygas atvykti į Ameriką. Tada labai trūko medikų. Tiesa, mano diplomas šioje šalyje negaliojo, turėjau iš naujo laikyti egzaminus, atlikti stažuotes. Baigusi rezidentūrą, dirbau medicinos centre ir mokykloje patologinės anatomijos skyriuje. Viena moteris tarp aštuoniolikos įvairių tautybių vyrų, bet po Juozo mirties man rūpėjo tik darbas.

Tačiau būtent veikla ir suvedė mane su antruoju vyru – italų kilmės mokslininku, gydytoju Fiorenzo Paronetto. Su juo esame parašę kelis mokslinius straipsnius. Po dešimties metų susituokėme, mums gimė dvi dukros, kurios pradžiugino net penkiais anūkais. 

Niekada nebūčiau tekėjusi antrą kartą. Bet lyg priekaištą vis prisimindavau paskutinį Juozo laišką. Tada jis nebuvo tikras dėl savo likimo, matyt, nujautė, kad jis gali mus išskirti amžiams. Laiške Juozas rašė: „Jei mano kraujas suvilgys Lietuvos žemę, susikurk laimingą gyvenimą.“ Jis troško, kad būčiau laiminga.

Žurnalas „JI“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką