Vieni tiki, kad rašytoju gimstama, o štai kiti – kad juo tampama. Kad ir kaip ten būtų, skaitytojai turbūt sutiktų – ne visi rašytojai yra įtraukiantys ir įsimenami ilgam laikui.
Štai L.Petrauskas į literatūros meną pasuko visai neseniai ir atsitiktinai – pakuždėjus vidiniam balsui ir nuojautai, kad jam tiesiog lemta rašyti. Nepaisant to, jo romanas greitai susilaukė teigiamų komentarų ir atsiliepimų socialiniuose tinkluose.
Atrodo, kad šiais laikais išleisti knygą yra niekis. Tačiau jaunam rašytojui tenka rimtai paplušėti ieškant rėmėjų, kurie būtų suinteresuoti paremti šią amžiaus grupę ir norėtų užsiimti knygos platinimu. Luko teigimu, būtent tai ir buvo sunkiausia viso proceso dalis.
Bet, kaip sakoma, po lietingos dienos visada nušvinta saulė. Taip ir su knygos leidimu – visos pastangos atsiperka, kai atrandi savuosius skaitytojus ir esi įvertinamas. Šio jausmo vedamas jaunasis rašytojas nenuleido rankų ir knygos leidimo procesą natūraliai pradėjo vertinti kaip savotiškai žavingą, net jaudinančią patirtį.
Pakalbintas romano autorius sutiko daugiau papasakoti apie kūrybos procesą, priežastis paskatinusias rašyti, ir pasisekimą, kurį pasiekė sunkiu darbu.
Įkvėpimą turi lydėti ir valios pastangos, ir disciplina, ir suvokimas, kad kartais įkvėpimo neužtenka – būtinas ir sunkus darbas.
– Esi labai jaunas, o jau išleidai romaną. Koks jausmas?
– O koks jausmas apima laimėjus milijoną? Nuostabus, tiesa? Bet laikas bėga, ir milijonas tampa įprasta gyvenimo dalimi. Taip ir su knygos išleidimu – iš pradžių džiaugiesi, o vėliau tai tampa kasdienybe. Be to, įdomiausias ir jausmingiausias buvo romano išleidimo procesas, o ne rezultatas. Juk ir žaisti loterijoje metų metus gal net smagiau, nei laimėti didįjį prizą.
– Kada rašymas tapo svarbia tavo gyvenimo dalimi? Galbūt tapti rašytoju buvo vaikystės svajonė?
– Tik truputį daugiau kaip prieš metus. Tuomet ėmiau rašyti kasdien be išimties po valandą per dieną. O vaikystėje ne svajojau, o planavau būti gydytoju. Mokiausi puikiai, tad ir medicina atrodė tobuliausias gyvenimo pasirinkimas. Laimė ar nelaimė, planai pasikeitė.
– Visada maniau, kad knygos leidyba – varginantis ir ilgai trunkantis procesas. Papasakok, kaip tau pavyko pereiti visus etapus? Nuo ko ir kaip pradėjai? Su kokiais sunkumais susidūrei?
– Na, bent jau aš drįsčiau prieštarauti. Knygos leidyba, visų pirma, procesas, trunkantis daug trumpiau nei knygos rašymas. Nors nėra lengva rūpintis viršelio dizainu, teksto maketavimu, įvairiais techniniais reikalais ir siekti tobulybės, bet, kaip besilaukianti moteris noriai perka drabužėlius naujagimiui, taip ir rašytojas noriai tvarko leidybos reikalus. Nuo ko jie prasideda? Iš pradžių randi spaustuvę, kuri atspausdina romaną už tau priimtiną kainą, tuomet seka įvairūs techniniai reikalai ir galiausiai knygos platinimas. Pastarasis žingsnis pasirodė sunkiausias.
Rašytojo gyvenimas yra džiunglės, iš kurių ištrūkti gali tik jis pats.
– O kiek laiko rašymui prireikė tau?
– Pusės metų.
– Koks buvo pagrindinis tavo knygos leidimo tikslas? Tapti žinomu?
– Jaučiau ir tebejaučiu, kad man lemta rašyti. Tad motyvacija kilo ne iš noro tapti žinomu, o iš nuojautos, kad būsiu teigiamai įvertintas tų, kurie perskaitys mano knygą. Nuojauta pasiteisino.
– Sako, rašytojus dažnai užklumpa kūrybinė krizė. Ar jau esi tai patyręs?
– Kūrybinė krizė visuomet ateina laiku – tada, kai rašytojui jos labiausiai reikia. Na, pavyzdžiui, mane kūrybinė krizė užklupo įpusėjus romaną „Akiniai nuo mėnulio“. Ir tik po kelių savaičių supratau, kad buvau užmiršęs tai, kas svarbu ne tik kūryboje, bet ir apskritai gyvenime – nustojęs mėgautis procesu, nustoji mėgautis gyvenimu. Todėl nusispjoviau ant per dieną parašomų žodžių skaičiaus, atsipalaidavau ir ėmiau džiaugtis kiekviena minute, praleista rašant kūrinį.
– Kada tave dažniausiai „pagauna“ įkvėpimas?
– Jei žmonės lauktų įkvėpimo, kad galėtų pradėti kurti, nieko nesukurtų. Įkvėpimą turi lydėti ir valios pastangos, ir disciplina, ir suvokimas, kad kartais įkvėpimo neužtenka – būtinas ir sunkus darbas.
– Prisipažinsiu, kad dar neteko perskaityti tavo knygos. Tačiau iš knygos ištraukų ir kitų minčių, kuriomis dalijiesi socialiniuose tinkluose, galima susidaryti įspūdį, kad mėgsti rašyti ne tik apie meilę, bet ir nesikuklini minėti sekso scenų, svaigalų, žmonių trūkumų, net tokio smūgio kaip žmogžudystė. Kaip tokias temas priima žmonės? Esi sulaukęs kritikos?
– Rašyti apie žmogžudystes, prievartavimus, sielvartą, seksą ir visa kita, kas gyvenime netaisyklinga, yra įdomiausia. Žinoma, tokia mano kūryba sulaukia įvairios reakcijos, ir dėl to kilo viena įdomi mintis: „Žiūrėti TV reportažą apie išprievartautą moterį – įdomu, o skaityti tokią istoriją – amoralu?“
Kurdamas beprotiškus pasakojimus išgyvenu kartu su veikėjais – kartais susijaudinu, kartais norisi pravirkti, kartais nusišypsau. Literatūra yra viena didelė galimybė patirti tai, ko tikriausiai niekada nepatirsi. Todėl žmogus, nevertinantis mano vadinamosios mano netaisyklingos literatūros, nevertina jam suteikiamų galimybių.
Kurdamas beprotiškus pasakojimus išgyvenu kartu su veikėjais – kartais susijaudinu, kartais norisi pravirkti, kartais nusišypsau.
– Kaip kilo mintis romaną pavadinti „Akiniai nuo mėnulio“?
– Romano pavadinimas kilo visai atsitiktinai. Ėjau parko takeliu, buvo vasara. Galvojau apie knygą ir staiga mintyse pamaniau: „Akiniai nuo mėnulio...“ Nieko stebuklinga. Tik paslaptinga.
– Iš kur semiesi minčių ir idėjų, apie ką rašyti? Ar tavo rašymo stiliui turi įtakos socialinė aplinka, kurioje gyveni?
– Žmonės mano, kad rašytojas knygoje atskleidžia savo išgyvenimus ir visą sukauptą patirtį. Nors dažniausiai (bent jau mano atveju) yra taip: 90 proc. romano sudaro fantazija, 10 proc. – patirtis.
– Dauguma jaunų žmonių skundžiasi, kad Lietuvoje nėra galimybių kilti karjeros laiptais, įgyvendinti profesinių svajonių. Tačiau tavo pavyzdys rodo, kad norint viskas yra įmanoma. Ar sutiktum, kad sėkmė labai priklauso ir nuo žmogaus charakterio?
– Sėkmė priklauso nuo sunkaus darbo, savęs pažinimo ir talento. Kad ir kokį charakterį turėtum, vis tiek esi pakankamai sąmoningas, kad suprastum, jog tinginystė milijonų neatneša.
– Kaip, tavo nuomone, jaunas žmogus turėtų ugdyti pasitikėjimą savimi, kad nebijotų siekti to, kas šiame gyvenimo etape gali atrodyti sunkiai pasiekiama?
– Yra trys būdai. Pirmasis – turėti artimą asmenį, kuris tave nuolat palaikytų ir padėtų sunkiausiomis akimirkomis. Antrasis – apsupti save žmonėmis, kurie siekia aukštumų. Trečiasis – tikėti savimi.
– Tavo romanas susilaukė daugiau teigiamų atsiliepimų nei neigiamų. Ar jie tave paskatins ateityje išleisti daugiau knygų?
– Tai gali nuskambėti kiek įžūliai, bet... Ar rašytojas bus giriamas, ar nebus, jis vis tiek liks rašytoju.
– Pabaigai, ko palinkėtum pradedantiems rašytojams?
– Nelaukti, kol jų talentas bus atrastas. Rašytojo gyvenimas yra džiunglės, iš kurių ištrūkti gali tik jis pats. Ir ne su mačete rankoj, o su tikėjimu širdyje.
