Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Skyrybos be kovos: kaip išsaugoti sveiką vaiko santykį su abiem tėvais?

Skyrybos
Vida Press nuotr. / Skyrybos
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Vis dar prisiekiama mylėti, „kol mirtis mus išskirs“, tačiau santuoką neretai sudaužo daug žemiškesni dalykai: neištikimybė, smurtas ar tiesiog paprastas egoizmas. Pasidalyti puodus, būstus, pinigus ir paskolas – jei nepavyksta patiems – padeda vedybų sutartys ir advokatai. O kaip pasidalyti vaikus? Iki šiol tradiciškai po skyrybų vaikų globa tekdavo mamai. Tėčiui likdavo savaitgalinių pasimatymų teisė. Tačiau visuomenėje vyksta ženklių vertybinių pokyčių.

Vis daugiau vyrų nori ne tik būti tėvai, kurie rūpinasi materialine vaiko gerove, bet ir jį auklėti, su juo žaisti – skirti pakankamai laiko jam ugdyti. Nemažai vyrų eina tėvystės atostogų, todėl jų ryšiai su atžalomis gerokai tvirtesni nei ankstesnių kartų tėčių. Šie vyrai nemano, kad sauskelnių keitimas ar pasivaikščiojimas parke stumdant vežimėlį – vien mamų pareigos.

Lygiai taip pat jie nemano, jog ištikus skyrybų dramai savaime suprantama, kad vaikai turi likti gyventi su mama. Labai sąmoningai suvokiantys tėvystę vyrai vaiko lavinimą, auklėjimą, priežiūrą laiko ne tik moters, bet ir savo pareigų dalimi. Taigi, dabar po skyrybų į dalytinų dalykų sąrašą patenka ir vaikai.

Tėvų atsakomybė

Sutuoktiniai nutaria skirtis vienas su kitu, tačiau ne su vaikais. Mama ir tėtis yra nepakeičiami mažųjų gyvenime, nesvarbu, gyvena kartu ar atskirai. Deja, nemažai besiskiriančių porų į savo atžalas žvelgia ne kaip į asmenybes, o kaip į turtą, kurį galima ir reikia pasidalyti.

Kadangi šis „turtas“ gali pasakyti savo nuomonę ir teisme neretai jos paisoma, prasideda tėvų gudravimai – vaikais manipuliuoja ir vyrai, ir moterys. „Atimsiu iš tavęs vaikus“, – mėgsta gąsdinti vyrai. Neką mažiau stengiasi ir moterys: bando nuteikti prieš tėtį; jei mato, kad vyras ir vaikas myli vienas kitą, ima manipuliuoti jų jausmais siekdamos prisiteisti daugiau turto ar tiesiog nubausti, pavyzdžiui, už neištikimybę. Kas geriausia vaikui, pykčio ir ambicijų pritvinkę partneriai nelabai domisi. Arba, būdami įsitikinę savo teisumu ir gerumu, mano, kad vaikui ir yra geriausia pasilikti su „teisiuoju“.

Vida Press nuotr./Sutuoktuvių žiedas
Vida Press nuotr.

Idealu, kai apie skyrybas ir tai, kaip pasikeis vaiko gyvenimas po jų, praneša abu tėvai. Ir užtikrina, kad jų meilė jam, nepriklausomai nuo suaugusiųjų tarpusavio santykių, nesilpnės.

Tačiau svarbu, kad vaikas galėtų pats pasirinkti, su kuriuo iš tėvų gyvens, nejausdamas psichologinio spaudimo. „Žinau, tau svarbiau pinigai, todėl renkiesi tėtį.“, „Mama prikalbėjo bjaurių dalykų apie mano draugę, todėl palaikai ją.“ – tai blogiausia, ką gali sakyti tėvai. Arba mėginti jį papirkti: „Jei pasiliksi su manimi, gausi kompiuterį, turėsi savo kambarį.“, „Galėsi mesti sporto treniruotes, nekankinsiu tavęs kaip tėtis.“ (Čia nekalbame apie tuos atvejus, kai yra būtina apsaugoti vaiką nuo smurtaujančio, priklausomybių turinčio tėvo ar mamos.) Dauguma vaikų net po skyrybų kurį laiką svajoja, kad mama ir tėtis būtų drauge. Protingi ir mylintys tėvai tai supranta ir tuo sunkiu gyvenimo periodu stengiasi, kad jų atžalos nukentėtų kuo mažiau. Idealu, kai apie skyrybas ir tai, kaip pasikeis vaiko gyvenimas po jų, praneša abu tėvai. Ir užtikrina, kad jų meilė jam, nepriklausomai nuo suaugusiųjų tarpusavio santykių, nesilpnės. Mažylį reikėtų įtikinti, kad dėl tokio tėvų sprendimo jis nėra kaltas. Nes tai viena dažniausių vaikų, kurių tėvai skiriasi, baimių: „Tėtis išėjo, nes aš neklausiau.“, „Jie skiriasi, nes aš blogas.“

Nederėtų vaikui perkelti ir savo nesutarimų dėl jo globos ar gyvenamosios vietos. Pasirinkdamas vieną, vaikas jausis išduodantis kitą. Protingi tėvai turėtų sutarti, pas kurį gyvens vaikas, kuris ir kaip dažnai jį lankys, ir šią informaciją pateikti kaip bendrą sprendimą. Nors, žinoma, į vaiko nuomonę atsižvelgti reikia – neretai būna aišku, su kuriuo iš tėvų jis nori augti.

Kovos be taisyklių

Realybė, deja, kitokia. Kaip elgtis, kai skyrybos primena ne civilizuotą atsisveikinimą, o žūtbūtinę kovą? Kai nuoskaudų, pykčio vienas kitam pritvinkę sutuoktiniai išsitraukia tokius ginklus, kokius tik gali. Kai pretenzijas į vaiko globą vis dažniau reiškia abu: kartais nuoširdžiai norėdami auginti vaiką ir manydami, kad jam bus geriau nei su kitu, o kartais tik tam, kad „nubaustų“ prasikaltusią pusę ar turėtų geresnę derybinę poziciją turto dalybose.

Vida Press nuotr./Konfliktuojanti pora
Vida Press nuotr.

Savo patirtimi dalijasi 35 m. Marija: „Prasidėjus skyrybų procesui vyras iškart pagrasino, kad ne tik nieko negausiu – dar atims iš manęs vaikus, nes esu bedarbė namų šeimininkė, o jis turi stabilias pajamas ir geras pareigas. Išsigandau, nors ir žinojau, kad be manęs jis vaikų ir darbo derinti negalėtų. Auklės neturėjome, namais rūpinausi aš. Surizikavau, ir kai jis buvo labai užsiėmęs darbo reikalais, išvažiavau pas savo tėvus, vaikus palikusi jam. „Pasitreniruok“, – tarstelėjau ir skaudama širdimi išvykau porai savaičių. Po to karto jis jau nebepretendavo į vaikų globą, pavyko susitarti ir dėl turto dalybų. Pastebėjau, kad po skyrybų vyras ėmė daugiau bendrauti su vaikais, nes buvo nustatytas konkretus laikas. Anksčiau darbo dienomis laiko jiems neskirdavo (grįždavo vėlai ir pavargęs), o per išeigines su draugais išsiruošdavo atsipalaiduoti. Dabar kiekvieną savaitgalį jie praleidžia kartu. Iš pradžių šiuos jų susitikimus skatinau norėdama piktdžiugiškai parodyti, kaip nelengva susitvarkyti su vaikais, paskui pastebėjau, kad mažieji laukia tų susitikimų, jie turi daugiau bendros veiklos ir interesų nei tada, kai gyveno po vienu stogu. Buvęs vyras vieną sekmadienį parvežęs vaikus prisipažino, kad mano darbo anksčiau nevertino, nes tiesiog neįsivaizdavo, kad būti namų šeimininke yra taip sunku. Aš irgi sau pripažinau, kad buvau pernelyg įsijautusi į supermamytės vaidmenį. Keista, bet būtent po skyrybų išmokome kokybiškai būti su vaikais: jis skiria daugiau dėmesio, o aš pagaliau ėmiau dirbti ir supratau, kad vaiko laimei nebūtina 24 valandas budinti mama.“

Pas mamą ar tėtį?

Jei skiriamasi, kai vaikas labai mažas, o ypač jei jis dar tik krūtimi maitinamas kūdikis, buvimas su mama yra nepakeičiamas. Kitais amžiaus tarpsniais vis reikšmingesnis darosi tėvo vaidmuo.

Idealu, jei tėvai geba įveikti asmenines nuoskaudas bei ambicijas ir vaiko auklėjimą, laisvalaikį paskirsto taip, kad jis jaustųsi turintis ir mamą, ir tėtį. Tiesa, klausimą, pas kurį gi vaikas gyvens, tenka spręsti.

Vakaruose populiaru, kad vaikas po skyrybų gyvena pakaitomis pas abu tėvus: vieną savaitę – pas tėtį, kitą – pas mamą. Bet toks pasidalijimas yra naudingesnis tėvams. Pirmiausia – dėl finansinių priežasčių: tada nemokami alimentai ir nekyla problemų nei dėl jų išieškojimo, nei dėl kontrolės, kaip jie išleidžiami. Tačiau taip gyvendamas vaikas susiduria su aibe sunkumų, apie kuriuos egoistiški tėvai net nesusimąsto.

Vaikui, ypač ikimokyklinukui, svarbu turėti savo namus: savo stalą, spintą ir žaislus. Namai yra vieta, kur jis jaučiasi saugus. Tiesa, bendrauti su kitu iš tėvų gali nors ir kasdien.

Besiruošdamas į mokyklą, vaikas dažnai pamiršta, kurio iš tėvų bute paliko namų darbus, užduotis, priemones. Dėl tokių nesklandumų gali imti prastėti mokymosi rezultatai, darosi sunkiau susikaupti. Jei tėvai ir jų auklėjimo metodai labai skirtingi, vaikui nelengva prisitaikyti ir kasdienybėje: vienuose namuose už tą patį elgesį jis drausminamas, kituose – giriamas. O kur dar nevienodi mitybos ir miego režimai! Antra vertus, tokia neapibrėžta gyvenamoji vieta gali skatinti vaiką meluoti ir manipuliuoti, reikalauti gailesčio, ieškoti būdų, kaip jam išvengti pareigų.

Vida Press nuotr./Šeima
Vida Press nuotr.

Vaikui, ypač ikimokyklinukui, svarbu turėti savo namus: savo stalą, spintą ir žaislus. Namai yra vieta, kur jis jaučiasi saugus. Tiesa, bendrauti su kitu iš tėvų gali nors ir kasdien. Tai neblaško – priešingai, teikia saugumo jausmą, nes jo gyvenime tokiu atveju pasikeitimai minimalūs.

Gyventi – su vienu, bendrauti – su abiem

Dažniausiai vaikai po skyrybų lieka gyventi su mama. Ir tam neprieštarauja nei vaikai, nei jų tėčiai, nei pačios mamos. Tačiau būtent tada prasideda sudėtingiausias etapas. Išsiskyrusios ir vaikus auginančios moters elgesys lemia ne tik jos pačios, bet ir nemaža dalimi vaikų ateitį.

Moterys daro klaidą, kai pagaliau užsitikrinusios nuolatinę globą ima visus savo lūkesčius perkelti į vaiką. Aukoja savo laisvalaikį, pomėgius, kad tik jis neimtų labiau mylėti tėčio. Arba nesusidraugautų su antrąja vyro šeima. Rezultatas – psichologiškai traumuotas vaikas ir nesėkmingas pačios gyvenimas. Kitos pasineria į darbus norėdamos užtikrinti vaikui gerovę ir stojiškai tvirtina: „Dabar turiu jam atstoti ir tėvą, ir mamą.“ Tėtis negali atstoti mamos, o mama – tėčio. Klaidinga prisiimti vienam abu vaidmenis. Tikėtina, kad taip mąstančių moterų vaikai jaučiasi priešingai – neturintys nei mamos, nei tėčio.

Kadangi skyrybos sukrečia vaiko pasaulį, jo saugumo pojūtį, vaikas būna lojalesnis tam iš tėvų, su kuriuo gyvena. Todėl to tėčio ar mamos užduotis – stiprinti vaiko ryšį su kitu. Iš pradžių gali būti labai skaudu, tačiau peržengus savo ego įmanoma gana greitai mėgautis tokio auklėjimo rezultatais.

Norėdamos ugdyti visavertę asmenybę, moterys turėtų skatinti vaiko bendravimą su tėčiu. Bene sunkiausia išsiskyrusioms mamoms paleisti atžalą pas buvusį vyrą tada, kai šis būna sukūręs kitą šeimą. Juk būtent ten vaikas mato laimingos šeimos modelį.

Vida Press nuotr./Liūdnas vaikas
Vida Press nuotr.

Jei vaikui gera, linksma naujuose tėčio namuose, reikėtų tik džiaugtis, o laiką, kurį leidžia viena, moteris turėtų skirti sau. Kai vaikas grįžta pilnas įspūdžių ir randa liūdną, buities darbuose paskendusią mamą, jis pasijunta kaltas dėl savo laimės, ima tramdyti jausmus, kad įtiktų jai. Ironiški klausimai apie tėčio šeimoje praleistą laiką tik skatina vaiką užsiverti.

Visai kitoks būna susitikimas, kai jis grįžta linksmas ir randa švytinčią, pailsėjusią, ką tik iš teatro ar susitikimo su draugais parėjusią mamą. Abu gali pasidalyti teigiamais įspūdžiais. Ir kuriuo gi atveju vaikas bus laimingesnis ir artimesnis mamai?

Labai svarbu skatinti vaiko ir tėčio bendravimą ir todėl, kad vyrų tėvystės jausmas, skirtingai nei moterų, yra ugdomas, o ne įgyjamas. Reti susitikimai vyrus atpratina nuo tėvystės pareigų; dažni, priešingai, ugdo atsakomybę. Vaiko ryšys su tėčiu gali padėti išvengti nemažai paauglystės problemų – jas spręsti pagelbėja vyras. O ir vaikas neturi galimybės manipuliuoti tėvų noru jam įsiteikti.

„Ką pasakys žmonės?“

Išmintingos moterys geba įvertinti aplinkybes ir matydamos, kad vaikui konkrečiu atveju geriau augti pas tėtį, tam neprieštarauja, nors susiduria su neigiamu požiūriu, neva kuri normali moteris paliktų savo vaiką vyrui! Net jei tas vyras ir yra mylintis, geras tėtis.

Išsiskyrusi 37 m. Eglė pasakoja: „Po skyrybų sūnus liko augti su manimi. Net neįsivaizdavau, kad galėtų būti kitaip. Buvęs vyras sukūrė naują šeimą, kiek vėliau ištekėjau ir aš. Sūnus gerai sutarė ir su savo tėčiu, ir su jo žmona. Tačiau patėvio negalėjo pakęsti. Prasidėjo paauglystė ir padėtis pasidarė nevaldoma, sūnus neklausė manęs, o iš patėvio tiesiog šaipėsi. Mokykloje gaudavo krūvas pastabų, pažymiai suprastėjo. Namuose kasdien kildavo barnių – nuolatos jaučiausi esanti tarp dviejų ugnių. Kalbėjausi su sūnumi, tariausi su buvusiu vyru ir visi nusprendėme, kad sūnui bus geriau augti pas tėtį. Aišku, manęs nesuprato nei tėvai, nei sesuo. Tačiau aš žinau, kad sūnus laimingesnis dabar. Matau, jog vaikui gerokai priimtiniau, kad daugelį auklėjimo klausimų sprendžia jo tėtis, o ne patėvis. Vaikas daug paprasčiau priima tėvo patarimus, nurodymus ir lengviau susitaiko su draudimais. Anksčiau jis nepaisė mūsų prašymų grįžti tam tikru laiku, o tėčio žodis jam šventas. Mes dažnai susitinkame, šiltai bendraujame. Manau, pasielgiau teisingai.“

Vida Press nuotr./Skyrybos
Vida Press nuotr.

Nutarus, kad vaikas augs su tėčiu, bene svarbiausia nepasiduoti aplinkinių spaudimui, kad jis privalo likti su mama. Kas ir kada nustatė tokią taisyklę? Jei mama sutinka, kad vaikas augtų pas buvusį vyrą, tai nereiškia, kad ji – bloga. Tai reiškia, kad abu yra rūpestingi tėvai, kurie dėl vienokių ar kitokių aplinkybių pasielgė taip, kaip geriausia jų vaikui, o ne vadovaudamiesi stereotipais.

Protingi ir mylintys tėvai turi suprasti, kad vaikas gali vienu periodu norėti gyventi pas mamą, kitu – pas tėtį. Ir jie turėtų jam užtikrinti tokią teisę. Tačiau svarbiausias dalykas – sutarti dėl pagrindinių auklėjimo principų, kad vaikas nemanipuliuotų išsiskyrusiais tėvais (pavyzdžiui, mama ko nors neleidžia, todėl jis išeina pas tėtį, kuris tikrai to nedraus).

Nesvarbu, su kuriuo iš tėvų vaikas gyvena, – nė vienas neturėtų kito kritikuoti, apkalbėti. Juo labiau priekaištauti vaikui, kad štai aš tavimi rūpinuosi, o jis (mama / tėtis) tuo metu laiką skiria sau. Vaikas save gali imti suvokti kaip naštą.

Tėvų vaidmenų svarba

  • Tėtis berniukui yra vyriško elgesio modelis, kurį jis mėgdžioja. Mergaitei – padeda ugdyti savivertę. Nuo tėvo priklauso, kokį partnerį ji rinksis, kokios vyriškos savybės jai bus svarbios.
  • Mama paprastai būna užjaučianti, suprantanti, o tėtis – tas, kuris moko įveikti sunkumus ir kliūtis, ugdyti valią. Mama myli besąlygiškai; tėtis kelia reikalavimų, todėl vaikas įpranta įveikti iššūkius, būna pasitikintis savimi.
  • Mama palaikydama savo vaiką remiasi jausmais ir emocijomis, ji nori apsaugoti atžalą nuo sunkumų. Tėčio palaikymas ne toks emocingas, jis skatina nesureikšminti problemų ir jas įveikti.
  • Tėčiai geriau padeda susiformuoti tikslus ir juos pasiekti, o mamos – pažinti jausmus.
  • Berniukas, kuris neturi tėčio, elgesio mokosi iš mamos. Toks vaikas užaugęs gali turėti daugiau sunkumų kurdamas santykius.
  • Apie paauglystę, fiziologinius ir psichologinius pokyčius mergaitėms geriau paaiškina mamos, berniukams – tėčiai.
Vida Press nuotr./Tėtis ir dukra
Vida Press nuotr.

Sprendžiant, su kuo gyvens vaikas, pravartu pasvarstyti

  • Su kuriuo iš tėvų jį sieja stipresnis emocinis ryšys?
  • Su kuriuo iš tėvų vaikas geriau sutaria, jų charakteriai panašūs?
  • Kur gyvenant mažiau keisis socialinė aplinka (būstas, mokykla, draugai, galimybė matyti senelius)?
  • Kuris galės skirti daugiau laiko vaikui lavinti ir auklėti?
  • Jei tėvai sukūrę antrąsias šeimas, su kurio sutuoktiniu vaikas geriau sutaria?
  • Ar vaikas nebus atskirtas nuo brolių, seserų?
  • Jei tėvai įsikūrę skirtingose šalyse, svarbu atsižvelgti į tai, kurioje aplinkoje vaikas yra įpratęs gyventi. Juk tėvų skyrybos – didelis sukrėtimas. Nereikėtų jo apsunkinti dar ir adaptacija kitame mieste, naujoje mokykloje ir t. t.
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką