Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Vaidos istorija. „Vieną kartą Paryžiuj... Ji virto dailininko mūza“

Paryžius
„Shutterstock“ nuotr. / Paryžius
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Tai nutiko kartą Paryžiuje. Skamba lyg iš rausvos meilės istorijos, iš knygos, iš pasakos, filmo. Taip rafinuotai ir elegantiškai, kvepiančiai brangiais kvepalais. Ir atrodo, kad visa tai taip tolima ir svetima nūdienos krašte, kur aktualijos yra ne klasiškos vertybės, o visiškai iškreipta, sumenkinta, sutrypta, alsuojanti nešvankiai ir persmelkta dūmais kultūra. Bet ši istorija tikra“, – rašo savo pasakojimą konkursui atsiuntusi skaitytoja. Siūlome paskaityti jo istoriją.

Ji nebuvo pasitikinti savimi. Laikė save tiesiog moterimi iš provincijos. Taip, ji buvo iš ten ir jai atrodė, kad josios primityvumas yra įgimtas. Nepaisant to, kad moteris turėjo aristokratiškai baltą odą, kuri netoleravo saulės spindulių, ir glamūrinį apgamą virš lūpos, ji laikė save neišskirtine ir netgi nesimpatiška.

Iš tikrųjų buvo ji itin graži, ir menininkai veikiausiai būtų ją vadinę moteriškumo įsikūnijimu. Einant gatve, žmonės į ją tiesiog atsisukdavo. Vieni su šypsena iš susižavėjimo, negalėdami atplėšti akių, kiti nevalingai aikčiodami iš nuostabos ir stebėdamiesi. Gal kiek perdedu taip sakydama, bet ji atrodė esanti ne iš čia. Ne iš tos gatvės, kurioje vaikšto, ne iš to miesto, kuriame gyvena, ne iš tos valstybės, kurios pilietybę nešioja. Tosios moters vieta turėjo būti kitur.

Ir visgi jai patiko Paryžius. Viliojo jis ją kiekvieną naktį, atsigulus į lovą. Galvoje virdavo sumaištis. Pindavosi vaizdiniai su šampano taurėm, miesto šviesom, jai girdėdavosi nerišlūs sakiniai prancūzų kalba. Pamiršau paminėti, kad ji buvo prancūzų kalbos mokytoja. Jai patiko jos darbas, bet giliai širdy ji jo neapkentė ir pati to net nežinojo.

Kai ją paliko vyras, ji nekentė ir jo. Bet tai jos neslėgė. Ir po tos išdavystės jos akyse galėjai pastebėti drąsą ir ciniškumą, kurio seniau nei akyse, nei mintyse nebuvo. O jei buvo, tai neatkapstomai giliai.

Per atostogas išvyko ji į Paryžių, tik šį kartą be vyro. Ten ji sutiko idomų vietos gyventoją, su kuriuo praleido visas savo atostogas.

Jis buvo dailininkas ir išsišokėlis. Pamatęs ją, jis praeiti pro šalį negalėjo. Suvokė, kad toji moteris yra jo mūza.

Taip pat skaitykite: Moters istorija. „Vieną kartą Paryžiuj... Suklydau ir šią paslaptį saugosiu amžinai“

Viskas buvo konkretu ir aišku. Damai reikėjo nuotykių, jam – įkvėpimo. Pudra, perlai, raudonas lūpdažis, nėriniai varė jį iš proto, o jai beprotiškai tiko. Tiesa, jų požiūris ir suvokimas nesutapo, tad jie bendraminčiai nebuvo. Moteris manė, kad gyvenime tikra turi būti meilė, o jis – kad šampanas, kailis ir auksas. Tačiau dar tuomet jiedviem tai nerūpejo ir daug kalbėtis jiems nereikėjo. Kalbėjosi jų kūnai.

Vyrui buvo smagu, kad jų santykiai labai teatrališki. O moteris, kad ir kaip nenorėjo sau to pripažinti, įsimylėjo. Ir išvykti jai buvo taip sunku, jog atrodė pasaulis dūžta. Kraudamasi į lagaminą prisegamas kojines ir kailinį boa, ji šluostėsi ašaras nuo skruostų.

Grįžusi į savo kraštą, ji apie nieką daugiau negalvojo, tik apie dailininką. O jis, likęs Paryžiuj, tapė kaip išprotėjęs. Vėliau moters kelionės į tą miestą tapo labai dažnos. Ir tosios kelionės jau nebebuvo dėl nepaaiškinamos traukos ir meilės Paryžiui, kaip anksčiau. Išvykos buvo dėl meilės ten gyvenančiam įžūliam tapytojui. Ir tuometinį jos gyvenimą  buvo galima vadinti dvilypiu. Vienas gyvenimas buvo manieringas, gracingas ir kupinas jausmų, tačiau neilgai trunkantis. Kitas – nuobodus ir pilkas, klaidingas, jai netikęs, bet seniausiai pradėtas ir įtvirtintas. Pirmasis priminė šventę, kurios taip smarkiai buvo laukiama gyvenant antrąjį.

Tačiau gyvenimas nėra teatras ir net jeigu taip būtų, toji moteris nebuvo tinkama vaidinti. Todėl memuarai iš Paryžiaus nutrūko. Taip, kaip ir nutrūko dailininko aistra vieną rytą. Nutrūko jo pajamos dėl josios, įkvėpimui išblėsus. Ir visa tai atsitiko, kai moteris pradėjo zirsti, jog jai nelengva Lietuvoj be mylimojo, esą ji pavargo nuo dvigubo gyvenimo ypatumų. Ji vis kartojo, kad jai vėl reikia pastovumo ir arbatos vietoj šampano. O jis liko lakoniškas, šaltas ir pavargęs – jam ir be jos bus gerai.

Taip pat skaitykite: Triukas, padėsiantis sudeginti iki 500 papildomų kilokalorijų kasdien

Taip, kaip moters kūnas ir maniera sudarė klaidingą įspūdį apie ją kaip asmenybę, taip ir Paryžius, vadinamas meilės miestu, nesuteikė meilės. Nebent vienpusę, o toji yra negraži.

Prancūzų kalbos mokytoja jautė, kad jos širdis žaizdota, ir kartojo sau, kad daugiau į Paryžių nebevyksianti, kad ir kaip jis viliotų ją naktimis. Bet santykių pabaigos ateina nepriklausomai nuo vietos. Jos ateina dėl kitų priežasčių. Ir tada ji persigalvojo.

Mačiau jos rankoj bilietą, o lagamine nėrinius ir korsetą. Žiūrėjau į ją ilgai ir pastebėjau meilę jos akyse. Ir puikiai žinojau, kad myli ji ne dailininką, ne buvusį sutuoktinį ar kitą kokį vyrą. Tikroji jos meilė yra ir bus – Paryžius.

Ir vis dėlto jie neapsakomai vienas kitam tinka.


Šis tekstas dalyvauja portalo Ji24.lt ir „Gloria Brandy Black Edition“ rengiamame romantiškų, nuotaikingų, intriguojančių, įsimintinų istorijų konkurse „Vieną kartą Paryžiuj...“.

„L\'Occitane“ dovanų čekis.
„L\'Occitane“ dovanų čekis.

Trijų geriausių tekstų autoriams atiteks po „Gloria Brandy Black edition“ įsteigtą prizą – 250 Lt vertės „L‘Occitane“ čekį norimai kosmetikai įsigyti.

2015 m. sausio 5 d. (pirmadienį) portale Ji24.lt skelbiame istorijų balsavimą. Dvi geriausias istorijas atrinks Ji24.lt redakcijos sudaryta komisija, o trečiąją istoriją išrinks skaitytojai balsuodami.

Nugalėtojus skelbiame sausio 6 d. (antradienį) portale Ji24.lt.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką