Mokslas taip greitai žengia į priekį, jog netrukus galbūt net skeptiškai nusiteikę mokslininkai turės pripažinti tyrėjų iškeltą neįtikėtiną teoriją, kad viskas nesibaigia po mirties. Kad žmogaus siela yra aukštesnė energijos forma, kuri yra nemari. Štai rusų mokslininkams jau pavyko specialiais prietaisais užfiksuoti, kaip ji po žmogaus mirties atsiskiria nuo kūno!
Kai prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo sukurtas auros fotografavimo principas, o apie 1960-uosius, pritaikius Kirliano fotografijos metodą, ir pats prietaisas, mokslininkams atsivėrė naujų perspektyvų. Daugybę metų buvo atliekama begalė tyrimų, sukurta speciali kompiuterinė programa, kuri gali atvaizduoti ne tik pačią aurą, jos virpesius, bet ir kitimą. Taigi auros fotografija suteikė galimybę objektyviai užfiksuoti žmonių, gyvūnų, augalų auras bei čakras, taip pat sužinoti savo fizinės, dvasinės, emocinės, psichinės sveikatos būklę. Svarbiausia, šis metodas tik patvirtino faktą, kad nesame vien materija: oda, kaulai, kepenys, širdis... Kad egzistuoja subtilusis kūnas, siela, dvasia. Kad energiją skleidžia ir akmenys, ir augalai. Kad akmenys ir medžiai gali gydyti savo energinėmis vibracijomis, kad kambariniai augalai „jaučia“ juos puoselėjančių šeimininkų energiją...
Užfiksavo sielos „išėjimą“
Rusų mokslininkas K. Korotkovas, kuris maždaug prieš penkiasdešimt metų patobulino rusų tyrėjo S. Kirliano auros fotografavimo metodą ir sukūrė specialų prietaisą, ilgus metus pašventė aurų ir sielų tyrinėjimui. Taikant šį metodą, jam su kitais mokslininkais pavyko užfiksuoti žmogaus sielos atsiskyrimo nuo fizinio kūno momentą. Atlikus begalę eksperimentų, buvo pastebėta kad nuo mirusiųjų dar kurį laiką sklisdavo energija, kad energijos pulsavimas išnykdavo neiškart. Įdomiausia tai, kad natūralia mirtimi mirusių žmonių energijos sklidimo kreivė maždaug parą ar dvi (ilgiausiai tris) visada būdavo tolygi, visais atvejais panaši, o savižudžių ir netikėtai mirusiųjų energija šokinėdavo aukštyn žemyn, tarsi kažkokia nematoma, sutrikusi jėga nenorėtų palikti kūno. Ne sava mirtimi mirusių žmonių auros švytėjimas trukdavo ilgiausiai ir būdavo ryškesnis. Anot specialistų, taip galbūt yra todėl, kad siela būna dar nepasirengusi palikti fizinio kūno.
Dabar, kai fizikams pavyko įžvelgti kitus realybės lygmenis, imta kalbėti, kad žmogus – jungiamoji grandis tarp materialaus ir energoinformacinio pasaulių. Taigi sielą galima būtų apibūdinti kaip tam tikros aukštesnės rūšies energiją, kurią taip pat sudaro informacija bei sąmonė. Tai nieko nauja, nes ir daugelis įvairių religijos skelbia, kad egzistuoja siela, kuri po fizinės mirties palieka kūną. Tik smagu, kad tai pagaliau pamažu pripažįsta ir mokslas. Tyrinėjimai tęsiasi. Gal vieną dieną dar įdomesnių paslapčių išgirsime iš pačių mokslininkų lūpų.
Kur telkiasi siela
Sielų tyrinėtojams dar didesnį susidomėjimą kelia tai, kur telkiasi žmogaus siela. Anot parapsichologų, fiziniame lygmenyje siela įsitvirtina žmogaus širdyje, o energoinformaciniame – prie kūno energinių centrų. Taigi pati siela „gyvena“ mūsų viduje, ir tik jos išorinis sluoksnio spindesys – aura – juosia fizinį kūną iš išorės.
Seniau buvo manoma, kad žmogaus siela koncentruojasi smegenyse. Tačiau tokios minties atsisakyti privertė faktas, kuris buvo aprašytas spaudoje. Dar prieš antrąjį Pasaulinį karą JAV gimė kūdikis be galvos smegenų. Tačiau medikai apie tai sužinojo tik po jo mirties atlikus skrodimą. Daugiau kaip dvidešimt dienų išgyvenęs naujagimis, nepaisant to, kad neturėjo smegenų, elgėsi kaip įprasti kūdikiai: miegojo, valgė, verkė. iki tol atrodė, kad be smegenų negali funkcionuoti žmogaus organizmas.
Specialistų teigimų, siela telkiasi žmogaus širdyje. Kol ji plaka, siela nepalieka kūno. Tai patvirtina ir mokslininkų surinkti faktai. Amerikoje buvo atliktas tyrimas. Apklausus žmones, kuriems buvo persodinta širdis, pastebėta, kad daugelio jų psichika smarkiai pasikeitė. Taip pat jų gyvenimo įpročiai, pomėgiai, netgi temperamentas ir charakterio savybės. Anot užsienio spaudos, rami mergina, kuriai buvo persodinta avarijoje žuvusio vaikino širdis, pamėgo važinėtis motociklu, ėmė klausytis trankios muzikos, valgyti mėsą, nors anksčiau buvo vegetarė. Kai ji pasidomėjo, kokio donoro širdis plaka jos krūtinėje, paaiškėjo, kad jis buvo baikeris, mėgo audringą gyvenimą ir dievino keptus vištų sparnelius bei alų. Tokių atvejų yra ne vienas. Remdamiesi faktais ir sukaupta informacija, kai kurie mokslininkai teigia, kad informacija apie asmenybę, žmogaus charakterį ir temperamentą yra užkoduota širdies ląstelėse. Visai tikėtina, kad svetimo žmogaus širdis ne tik kažkam grąžina gyvybę, naują gyvenimą, bet ir suteikia naują sielą?!
Ne utopija
Šiandien mokslininkai jau pripažino, kad žmogus ir jį supanti aplinka – ne vien materiali. Be kitų mums įprastų ir žinomų energijos rūšių (mechaninės, šiluminės, elektros, branduolinės ir kt.), mokslininkai prakalbo apie kitokią energijos rūšį – laisvąją energiją. Jau XX a. kvantinės fizikos, reliatyvumo teorijos, elementarių dalelių atradimai privedė tyrėjus prie keistų paradoksalių išvadų, kad pasaulis negali būti aprašomas kaip atskirų dalelių visuma, nes dalelės virsta energija ir atvirkščiai. Sąveikaujant įvairių dažnių energijų bangoms, susidaro sutankėjimai, sudarantys daleles, mus supančius kūnus. Reikštų, kad mes ir viskas aplink mus yra sudaryta iš nieko. Giliau tai nagrinėja fizikinio vakuumo teorija. Jeigu klasikiniame moksle sąmonė yra antrinė ir negali veikti materialios tikrovės, tai nauju mokslo požiūriu, sąmonė ir fizinis pasaulis glaudžiai susiję. Tuo įsitikinę daugelis šios srities mokslininkų. Norint visa tai suprasti, mums prireiks išplėsti savo tradicinį pasaulio suvokimą virš įprastų pojūčių ribų. Bet tam dar reikia laiko.
Sielos reinkarnuoja
Logiškai mąstant, jei siela egzistuoja ir po mirties niekur neišnyksta, tai ji turi kur nors tęsti savo būtį, kol vėl įsikūnija. Nors mokslo dar neįrodyta, daugelyje religijų pripažįstamas sielų gyvenimas po mirties ir jų įsikūnijimas. Daugelyje tautų tikima, kad žmogui mirus, siela tiesiog praranda vieną iš kūnų – patį grubiausią, fizinį. Tik mums, vakariečiams, kol kas tai atrodo mistika. Jei jums pasakytų, jog mūsų planeta yra vienas iš daugybės pasaulių, skirtų sielų tobulėjimui, tarsi mokykla, ko gero, pamanytumėte, kad tas žmogus kvaištelėjo.
Sielų gyvenimu įsitikinęs ir JAV mokslininkas, psichologijos daktaras, hipnoterapijos specialistas, kelių JAV universitetų dėstytojas Michaelis Newtonas. jis visą savo gyvenimą pašventė sielų tyrinėjimams. Per hipnozės seansus grąžindamas pacientus ne tik į praėjusius gyvenimus, bet ir gyvenimą po mirties, jis sukaupė daug informacijos, anot jo, visų išgyvenimai ir prisiminimai labai panašūs. Surinkęs daugybę faktų, mokslininkas teigia, kad mirties akimirką mūsų siela atsiskiria nuo kūno. Jei ji turi nemažai praeitų gyvenimų patirties, tada iškart suvokia, jog yra laisva ir gali vykti „namo“, t. y. anapus, kur neegzistuoja laikas. Tai, ką žmonės, patyrę klinikinę mirtį pasakoja apie šviesos tunelį, tėra sielos kelias, vedantis ją iš ten, kur ji ir atėjo. Yra sielų, kurios trumpam pasilieka savo mirties vietoje. Kai kurios įstringa tarp žemiškojo ir anapusio pasaulio, nes nenori skirtis su artimaisiais. Norėdamos paguosti liūdinčiuosius ar turinčios kitų priežasčių pasilikti prie savo mirties vietos, nejaučia jokio laiko praradimo – sielai viskas yra dabartis.
Epilogas
Anot pomirtinio gyvenimo tyrinėtojų, siela reinkarnuoja, t. y. gali įsikūnyti į fizinį kūną tiek kartų, kol pasiekia atitinkamą tobulumo lygį. Su fiziniu kūnu ji susilieja dar vaisiui esant motinos įsčiose. Ir tai, kad siela sveria 21,3 gramo, nevisai tiesa. Anot kai kurių specialistų, siela yra beformė, besvorė būtybė, energija, turinti sąmonę. Žmogui tobulėjant, plečiasi, didėja ir siela, ji nuo žemesnių energinių centrų stiebiasi vis aukštyn. Teigiama, kad nušvitusios, aukštą dvasingumo laipsnį pasiekusio žmogaus siela išsiplečia iki pat viršugalvio. Jo aura tampa ypač ryški, spindinti. Tokie žmonės skleidžia gėrį, veda kitus dvasingumo link. Tad kur kas svarbiau, ne kiek sveria mūsų siela, o rasti su ja ryšį. Nes būtent siela suteikia žmogui galimybę dvasiškai tobulėti, gebėjimą atskirti gerą nuo blogo, džiaugtis gyvenimu, suvokti jo prasmę ir tikslus. Jei viso to nėra, vadinasi ryšys neužsimezgė, siela merdi. Todėl lydi nesėkmės, nusivylimai, sveikatos sutrikimai. Vien mūsų protas nesugebėtų kontroliuoti visų savo impulsų, todėl be sielos kontrolės tiesiog išprotėtume, būtume tuščios, besielės būtybės. Bent taip teigia kai kurie šios srities mokslininkai...
