Išgyvenę po lėktuvo katastrofos
Kai 1972-ųjų spalio 13-ąją aukštai Andų kalnuose sudužo Urugvajaus lėktuvas, gabenęs 45 žmones, tarp kurių buvo regbio komandos nariai, jų istorija turėjo šią akimirką ir pasibaigti, tačiau tai buvo tik pradžia. Dalis keleivių žuvo per lėktuvo katastrofą, kiti ilgainiui mirė nuo sužeidimų, šalčio ir maisto stygiaus, tačiau 16 žmonių vis dėlto pavyko išgyventi. Kęsdami badą, jie buvo priversti valgyti mirusius savo draugus. Po daugiau nei dviejų mėnesių, nebesitikėdami sulaukti pagalbos, du komandos nariai leidosi į pavojingą žygį. Leisdamiesi nuo kalno, jie sutiko raitelį, kuris ir iškvietė gelbėtojų komandą. Nelaimėliai 3 600 m aukštyje praleido 72 dienas. Šis nepaprastas įvykis buvo aprašytas keliose knygose, apie jį pastatytas meninis ir dokumentinis filmas.
Ilgi mėnesiai vandenyne
2005-ųjų spalio 28-ąją penki meksikiečių žvejai motorine valtimi išplaukė žvejoti ryklių. Vakarop vyrai suprato, kad pasiklydo. Bergždžiai ieškodami kelio atgal, jie išnaudojo visus degalus. Vyrai tikėjosi, kad nenuklydo labai toli nuo žvejybos vietų ir vylėsi, jog, išaušus rytui, kas nors juos būtinai suras. Tačiau žvejai nesulaukė pagalbos nei kitą, nei dar kitą dieną. Taip praslinko savaitė, antra... Aplink driekėsi bekraštis vandenynas, svilino kaitri pusiaujo saulė, pamažu seko vandens ir maisto atsargos. Kovodami su mirtimi iš bado ir troškulio vyrai medžiojo ant valties krašto nutūpusias žuvėdras, plikomis rankomis gaudė žuvis, mat per audrą prarado žvejybos įrangą, ir gėrė lietaus vandenį. Prabėgus trims mėnesiams, du iš penkių žvejų mirė iš išsekimo. Laimė, vyrai turėjo valtyje Bibliją. „Pakaitomis balsu skaitėme šventąją knygą rytais, per pietus ir vakarais. Tik ji suteikė mums jėgų iš paskutiniųjų kabintis į gyvenimą“, – vėliau prasitarė vienas iš žvejų. Meksikiečiai atvirame vandenyne praleido devynis mėnesius ir devynias dienas. Dreifuodama vandenyje jų valtis kirto Ramųjį vandenyną, įveikė 8 000 km atstumą ir pasiekė Maršalo salas. Kitoje Žemės rutulio pusėje atsiradusius nelaimėlius išgelbėjo pro šalį plaukęs žvejų laivas iš Taivano.
Nenumaldomas noras gyventi
Mūsų išgyvenimo instinktas toks stiprus, kad dėl jo esame pasiryžę paaukoti bet ką – netgi atskiras kūno dalis. Sumaitotų arba gangrenos pažeistų galūnių amputacija gelbstint gyvybę – dažnas reiškinys medicinos praktikoje, o Arono Ralstono istorija tikrai nepaprasta. 2003-iųjų gegužę amerikietis visiškai vienas leidosi į kalnų žygį Jutos kanjone. Vyras netikėtai papuolė į akmenų griūtį. Maždaug 400 kg sveriantis akmens luitas prispaudė dešinę alpinisto ranką ir įkalino jį kalnuose. Kęsdamas stiprų skausmą Aronas penkias dienas laukė pagalbos. Į desperatiškus jo šauksmus atsiliepė tik aidas. Pasibaigus maisto ir vandens atsargoms, vyras ryžosi, rodos, neįmanomam dalykui – peiliu nusipjauti akmens prispaustą ranką. Pagaliau išsilaisvinęs, jis dar sugebėjo nusileisti žemyn stačia uola. Kalno papėdėje Aronas Ralstonas sutiko kitus keliautojus, kurie ir iškvietė pagalbą. Vėliau šį nepaprastą nuotykį vyras aprašė atsiminimų knygoje.
Triguba nesėkmė
Sunku pasakyti, kas pavojingiau – būti nutrenktam žaibo, patirti lėktuvo katastrofą ar atsidurti džiunglėse. 1971-ųjų gruodžio 24-ąją septyniolikmetė Juliane Koepcke savo kailiu patyrė visas šias nelaimes. Mergina ir kiti 92 keleiviai skrido lėktuvu virš Peru, kai į jį trenkė žaibas. Lėktuvas tapo nevaldomas ir nukrito į džiunglių tankmę. Juliane per stebuklą liko gyva. Ji neteko vienos akies ir susilaužė raktikaulį. Visi likę lėktuvo keleiviai žuvo. Viena džiunglėse atsidūrusi mergina prisiminė tėvo žodžius, kad eidamas paupiu būtinai rasi gyvybę. Juliane devynias dienas keliavo per džiungles žemyn upe, kol priėjo nedidelę trobelę, kurioje rado vaistų ir maisto.
Laimingas nelaimėlis
Tikriausiai niekas nėra išgyvenęs tiek nelaimingų atsitikimų, kiek per savo ilgą gyvenimą jų patyrė muzikos mokytojas iš Kroatijos Frane’as Selakas. Keisčiausia, kad visos jį ištikusios nesėkmės baigėsi laimingai. Vyras išsigelbėjo iš traukinio, kuris nuriedėjo nuo bėgių į ledinį upės vandenį. Per šią avariją žuvo 17 keleivių, daugybė žmonių patyrė sunkių kūno sužalojimų, o Frane’as atsipirko lūžusia ranka ir keletu nubrozdinimų. Vėliau vyras liko gyvas po autobuso avarijos, kuri nusinešė keturių žmonių gyvybes. Kroatui skrendant lėktuvu, netikėtai atsivėrė lėktuvo durys. Stiprus vėjo gūsis išplėšė vyrą lauk. Per šią nelaimę žuvo 19 žmonių, tačiau muzikos mokytojas liko gyvas, nes nusileido ant šieno kūgio. Du vyro vairuojami automobiliai dėl neaiškių priežasčių užsidegė kelyje. Pirmą kartą vairuotojas spėjo iššokti iš automobilio iki užsiliepsnojo salonas, antrą kartą jis šiek tiek užsivėlino ir neteko plaukų. Galiausiai Frane’as Selakas nesuvaldė automobilio siaurame kalnų kelyje ir nulėkė nuo skardžio. Laimei, vyras spėjo ištrūkti iš automobilio ir sėkmingai nusileido ant medžio. Už visus patirtus nemalonumus Frane’ui Selakui buvo atlyginta su kaupu – loterijoje vyras laimėjo 1 mln. JAV dolerių.
Žmogus žaibolaidis
Amerikietis Roy Clevelandas Sullivanas pateko į Gineso rekordų knygą kaip žmogus, į kurį net septynis kartus trenkė žaibas. Su šia gamtos stichija jis nuolat susidurdavo dirbdamas Šenandoa nacionalinio parko prižiūrėtoju. Vyras patyrė krūtinės nudegimus, neteko kojos nykščio nago, jam ne kartą nusvilo plaukai ir antakiai, buvo sužeistas petys, tačiau jis liko gyvas. Išgyvenęs septynis žaibo išlydžius Roy buvo pramintas Žmogumi žaibolaidžiu. Sulaukęs 71-erių vyras mirė nuo šautinės žaizdos, kurią padarė jo paties per neapdairumą paleista kulka.
