 |
| Fotolia nuotr./Šimpanzė |
Visai neketiname priekaištauti vyrams... Net mokslininkų ilgai stebėtos garsiosios šimpanzės Voš ir Nimas, gebėjusios naudotis 130 gestų kalbos ženklų, pamačiusios ką nors verkiant, iškart reaguodavo, nors pačios verkti nemokėjo.
Kai pravirkdavo jų globėjų dukrelė, Nimas ilgai stebeilydavo jai į akis, o paskui atsargiai glostydavo skruostelius, mėgindamas nubraukti ašaras. Voš, sužinojusi, kad jos globėja neteko kūdikio, gestais paragino ją verkti ir pirštu ant moters veido nupiešė bėgančią ašarą (šiuos nutikimus knygoje “Verksmas: ašarų paslaptis” mini Williamas Frey).
Vyriškumo įžeidimas
Vis dėlto kas nutinka vyrams? Pasak kultūros tyrinėtojų, žmonių tarpusavio santykiuose verkimas gali įgauti įvairių reikšmių. Pavyzdžiui, ašaros gali būti panaudotos kaip psichologinio spaudimo priemonė: “Tai per tave aš verkiu!”; “Žiūrėk, ką man padarei!”
Deja, vyrai dažniausiai būtent šitaip “perskaito” moters ašaras. Moters ašaros jiems yra tarsi pasąmoningas signalas, kad nesugebėjo apginti nuo pasaulio blogio, o gal net ir patys suteikė jai skausmo. Ir kaip tik tai jiems nepakeliama! Tai žeidžia vyriškumą.
Tokį požiūrį į verksmą sunku suprasti bet kuriai moteriai. Mat moteris žino: jei dėl jos kančios kaltas vyras, tai ne kam kitam, o būtent jam yra lengviausia tas ašaras nudžiovinti ir paversti jas laiminga šypsena. Tačiau ši logika vyrams dėl tam tikrų kultūrinių bei psichologinių priežasčių nesuvokiama. Jei dėl ko nors pasijunta kalti, jie užuot mąstę, kaip ištaisyti skriaudą, daug dažniau pagalvoja, kaip čia išsisukti. Moterys trokšta, kad tvirtos rankos apkabintų ir paguostų, o vyrai – kuo greičiau bėgti kuo toliau nuo ašarojančios mylimosios ar bent atsitverti nuo jos emocinės nejautros siena.
Šiek tiek geriau, kai moteris verkia ne dėl vyro storžieviškumo ar kokio netikusio poelgio. Tarkim, ją pravirkdė draugių paskleistos paskalos ar viršininko kritika. Tokiu atveju vyras dar įstengs sukrapštyti kelis užuojautos žodžius. Visgi iki galo išklausyti viso skundo nepajėgs. Jis iškart ieško, kaip pašalinti ašarų priežastį, ir apsiraudojusiai moteriai iškart pataria: mesti tą darbą, o su ta ilgaliežuve neverta daugiau nebendrauti. Taip elgiasi todėl, kad artimo žmogaus įskaudinimą vyras priima kaip antausį jam. Tačiau moteris visai nenori išsižadėti darbo ar draugės. Ji tik nori glėbio, kuriame galėtų išsiverkti.
Visai nepadeda?
Kinijos Sečuano provincijoje tebegyvuoja senovinė tradicija: likus mėnesiui iki vestuvių, būsimoji nuotaka kas vakarą atsisėda koridoriuje ir verkia. Po dešimties dienų prie jos prisėda ir motina, o dar po dešimties – močiutė, seserys ir tetos. Visa nuotakos giminės moteriškoji pusė kasdien nors po valandą plūsta ašaromis. Verksmus lydi vestuvinės dainos, dainuotos iš kartos į kartą. Šis paprotys, vadinamas “zuo tang”, turi magišką tikslą. Vaidindama, kad yra nelaiminga ir liūdna, moteris stengiasi išvengti nesėkmių ir, apgavusi likimą, užsitikrinti laimingą ateitį.
O štai Indonezijos Toraja genties žmonės įsitikinę, kad verksmas leistinas dėl vienintelės priežastis – artimųjų mirties. Visais kitais atvejais verkimas tik prišaukia ligas.
Na, o europiečiai mano, kad ašarų liejimas padeda atsipalaiduoti ir išsilaisvinti nuo įtampos. Esą ašaros nuplauna išvargusią sielą ir apsaugo nuo negalavimų. Įsitikinimas, kad ašaros padeda atsikratyti neigiamų emocijų, JAV paskatino rastis tarpusavio psichologinio palaikymo grupes, į kurias žmonės susirenka drauge... paverkti.
Sunku paneigti, kad išsiverkę pajuntame palengvėjimą. Mums atrodo, kad su ašaromis iš savęs išliejame ir liūdesį, sielvartą, bejėgiškumą, įniršį... Na, o kalbant fiziologiškai, „išverkiame“ iš organizmo susidariusį pernelyg didelį streso hormonų kiekį – tarsi save nukenksminame. Be to, verksmas dažnai atstoja žodžius, kurių nerandame apsakyti savo jausmams. Žinoma, norint sau padėti, vien ašarų nepakaks. Būtina išsiaiškinti jas išspaudusio liūdesio priežastį ir ją pašalinti.
Iš verksmo istorijos
Pasak kai kurių psichoneurologų, žmonės pradėjo verkti maždaug prieš 1,4 mln. metų, pradėję deginti mirusiuosius. Esą ašaras, išspaustas akis graužiančių dūmų, jie susiejo su liūdesiu, išgyvenamu dėl artimųjų netekties.
Hopių gentyje per laidotuves verkia tik moterys. O Madagaskare Bara gentyje nuo seno statomi raudos nameliai, atskiri vyrams ir moterims. Ir Europoje iki ramoninės revoliucijos laikų atviras verkimas nieko neglumino.
Europietis vėl gali kūkčioti
Senovinės sagos ir viduramžių epai sklidini dejonių, raudų ir ašarų, liejamų vyrų. Verkė Homero Odisėjas. Net iki apakimo raudojo šv. Pranciškus Asyžietis. XI a. “Rolando giesmėje” žuvus pagrindiniam veikėjui 20 tūkst. riterių kūkčioja taip, kad net krenta iš balnų!
Tačiau XIX a. antrąją pusę verkimas staiga tapo vyrui gėdą užtraukiančiu dalyku. Ašaros tapo charakterio silpnumo ir nemokėjimo valdytis ženklu. Berniukus nuo mažens imta mokyti, kad tikri vyrai neverkia. XX a. aštuntąjį dešimtmetį ašaros vyro akyse buvo visiškai netoleruojamos, antai vien dėl to, kad apsiašarojo viešumoje, Edmundas Muskie turėjo pasitraukti iš kovos dėl JAV prezidento posto. Žiniasklaida jį apšaukė “emociškai nestabiliu”. Jei jis būtų varžęsis XXI amžiuje, greičiausiai būtų laimėjęs.
O štai JAV prezidentas Barackas Obama pravirko dėl savo mirusios močiutės ir... laimėjo rinkimus. Požiūris į vyriškas ašaras keičiasi. Jausmus parodyti jau leidžiama ir “kietiems vyrukams”. Dabar tai – jautrumo ir net pasitikėjimo savimi ženklas.
O štai požiūris į verkiančias moteris nė kiek nepasikeitė. Moters ašarojimas vis dar tebėra silpnumo, isterijos, emocinio nestabilumo išraiška.
Tiesa, tyrimai rodo, kad moterys ir toliau verkia dažniau nei vyrai. Anot statistikos, vidutiniškai kiekviena moteris per metus apsiašaroja bent 64 kartus, o vyrai – tik 17. Didžiausi verksniai, pasak tyrimų, yra amerikiečiai, o rečiausiai verkia bulgarai.
 |
| Fotolia nuotr./Ašaros |
Kad ašaros suteiktų palengvėjimo...
♦ Verkimas yra signalas, kad vyksta kai kas negera. Jokio dėmesio nekreipti į ašaras paprasčiausiai neišmintinga. Juolab kad kai kurie psichologai spėja, kad verkimas kadaise atsirado kaip tam tikra žmonių susikalbėjimo priemonė. Tarkime, kūdikiai ir maži vaikai verkia, kai kas nors negerai. Tokiu būdu jie atkreipia į save globėjo dėmesį.
Kai jaučiate poreikį pravirkti, netramdykite ašarų. Tik paskui gerai pamąstykite, dėl ko iš tikrųjų verkėte. Ašaros nesuteiks palengvėjimo, kol nebus pašalintas jas sukėlęs skaudulys.
♦ Jei pastebite, kad apsipilate ašaromis tada, kai pykstate ant savo partnerio (moterims tai labai būdinga), pamėginkite sau atsakyti į klausimus: kas mane taip įsiutino ar nuliūdino? Ką norėčiau pakeisti savo santykiuose su juo?
♦ Jei prieisite prie išvados, kad... verkdama manipuliuojate kitais, nes trokštate daugiau dėmesio, pamąstykite, kodėl apie savo poreikius paprasčiausiai nepasakote? Pamėginkite įsivaizduoti, kaip savo tikslų pasiekiate kitokiais būdais, o paskui ir iš tikrųjų tai išbandykite. Labai tikėtina, kad taip pasieksite gerokai daugiau nei ašarodama.
♦ Pamąstykite, ar ašaros iš gailesčio sau nėra priedanga, po kuria slepiatės, kad išvengtumėte pokyčių, kad atitolintumėte tai, kas jus iš tikrųjų žeidžia. Tokia rauda, jei ir suteikia trumputį palengvėjimą, iš tikrųjų tik pailgina kančią, kurios neatsikratysite, kol nepašalinsite ją sukėlusių priežasčių. Taigi verkti gali būti kenksminga.
♦ Nekenčiate verkti ir gėdijatės savo ašarų? Tada taip pat derėtų pagalvoti, kodėl taip labai bijote pravirkti? Iš kur ta baimė?
Įsidėmėkite, kad asmenybės jėga nėra pagrįsta gebėjimu slėpti silpnumą, apsimesti, kad silpnybių išvis neturite. Jėga randasi iš mokėjimo savo silpnumą priimti ir gerbti. Be to, dar juk būna ir džiaugsmo, laimės ašaros!
Taip pat skaitykite:
Nebijokite kalbėtis apie intymius dalykus
Kaip išsigydyti sudaužytą širdį
Psichologės pastebėjimai apie gebėjimą bendrauti
Iniršio mechanizmas. Kaip jį suvaldyti?
