 |
| Asmeninio archyvo nuotr./Psichologė-psichoterapeutė Genovaitė Petronienė |
Kaip dar labiau neapsunkinti sau gyvenimo šioje situacijoje, pataria psichologė-psichoterapeutė Genovaitė Petronienė.
- Atrodo, kad skyrybos tapo labai įprastu reiškiniu. Visuomenė į jas žvelgia atlaidžiau?
- Konsultuodama klientus, pastebiu, kad, nepaisant amžiaus ir socialinės padėties, žmones sąlyginai galima skirstyti į dvi grupes: vieni yra labai konservatyvūs, kiti – labai modernūs. Pastarieji netgi labai liberaliai vertina tokius keistokus artimus santykius kaip vieno vyro ir dviejų moterų ar atvirkščiai, poros gyvenimą tame pačiame mieste, bet skirtinguose butuose ir t. t. Bet yra ir manančiųjų, kad skyrybos – baisus ir net gėdingas dalykas ir kad geriau gyventi dėl vaikų. Tačiau vaikai labiau nukenčia šeimoje, kurioje santykiai tarp tėvų atšalę, kurioje nuolat tvyro pyktis ir neapykanta.
- O ar įmanomos idealios skyrybos, t. y. su kuo mažesnėmis dvasinėmis sąnaudomis?
- Įmanomos. Tai priklauso nuo poros dvasinės brandos ir nuo to, kaip suvokiamos pačios skyrybos, kaip jos „organizuojamos“. Reikėtų net sudėtingiausioje situacijoje nustumti į šoną ambicijas ir kalbėtis, tartis. Bet tai daugiau išimtys. Dažniausiai lietuvis lieja pyktį ir kuria keršto planus. Ypač neapykantos pilna įskaudintoji pusė, kuri nepagalvoja, kad taip apsunkina ne tik savo, bet ir vaikų gyvenimą. Geriausia, jei žmogus visgi susivoktų, jog reikia susivaldyti... Matau ir gerų permainų. Tarkime, dauguma tėvų nebebijo su vaikais kalbėtis apie skyrybas, paaiškinti, kad skiriamasi ne dėl jų kaltės, ieško patarimų pas psichologą, kaip pateikti šį faktą, ar veda vaikus pas specialistą.
- Turbūt moterims skaudžiausia, kai skyrybos užklumpa netikėtai: vyras tiesiog pareiškia, kad išeina pas kitą.
- Be abejo, geriau, kai viskas vyksta palaipsniui, kai žmonės jau kalbasi, kad galbūt verta skirtis. Tam faktui įvykus, jie nors kiek būna psichologiškai pasiruošę ir susitaikę. Kai viskas vyksta lėtai, pamažu, dažniausiai ir paskui išsiskyrę žmonės geba palaikyti gana draugiškus santykius. Na, bet dažnai tik vienam atrodo, kad reikia skirtis, o kitas neretai būna nusiteikęs išsaugoti šeimą. Esant tokiai situacijai, vienas sprunka iš namų, bijodamas kaltinimų, o kitas vejasi, pyksta, įkalbinėja grįžti. Tačiau neretai tokia strategija neduoda nieko gera. Tam, kuris pasirengęs bėgti su lagaminu, norėdamas išnešti sveiką kailį, reikia ne bėgti, o kalbėtis ir spręsti problemą.
- Dauguma skyrybas vertina kaip didelę klaidą, nenusisekusį gyvenimo etapą. - O galėtų – kaip naują patirtį. Ji skaudi, bet kartais reikalinga ir pamokanti. Galima tuo pasiguosti...
- Kartą skaičiau vieno vyro išpažintį, kaip jis per porą mėnesių išsigydė po skyrybų užplūdusią depresiją. Receptas paprastas: naktiniai klubai, moterys, sauna, alkoholis ir žvejyba. Jam aktyviai padėjo du viengungiai draugai... Moterys verkia ir gailisi savęs ar irgi ieško nuotykių?
- Taip, moterys dažniau lieja ašaras, skundžiasi draugėms. Dažniausiai neklauso jų patarimų ir atsisako kvietimų išeiti prasiblaškyti. Kai bičiulėms nusibosta jas įkalbinėti ir guosti, lieka vienos. Jos sėdi užsidariusios namie, panyra į depresiją, geria raminamuosius. Vaikai, matydami tokią mamą, be galo kenčia, ypač jei ji dar nuolat primena, koks tėtis blogas, nes paliko juos. Moterys labiau linkusios tūnoti namuose, kai kurioms net gėda iš jų išeiti, mat jaučiasi kaltos, kad jas paliko.
- Koks elgesio modelis būtų konstruktyvus?
- Sunkiausi pirmieji du mėnesiai po skyrybų. Tai – krizė. Tuo metu reikia bandyti šiek tiek atsitraukti nuo savo skausmo: padėtų didelis darbo krūvis, buvimas tarp žmonių... Labai nepatartina sėdėti užsidarius ir mąstyti apie nenusisekusį gyvenimą. Kai emocijos tampa nebe tokios aštrios, nereikia daryti dar vienos klaidos – karštligiškai ieškoti naujos meilės. Taip dažnai elgiasi paliktasis, tarsi norėdamas įrodyti buvusiam sutuoktiniui, kad jis irgi kietas.Tokios pažintys – iš skausmo, ir dažniausiai iš jų neišeina nieko gera, netgi priešingai – įgaunama naujos blogos patirties.
Po krizės tęsiasi gedulo periodas. Per jį verta apmąstyti buvusios santuokos ne tik minusus, bet ir pliusus, atsakyti sau į klausimus, kas buvo blogai ir kas gerai santykiuose. Tačiau įprasta, kad šioje stadijoje žmogus tik kaltina kitą. Jei jis negali sau nuoširdžiai prisipažinti, kad buvusioje santuokoje buvo ir kažkas gera, kad jis prarado kažką brangaus, gedėjimo procesas užstringa. Išsilaisvinimas ateina tik tada, kai visi jausmai (liūdesys, pyktis, atgaila) jau išgyventi, t. y. išverkti, apmąstyti ir paleisti. Vienam tai trunka pusmetį, kitam – metus ir daugiau. Labai geras dalykas yra bandymas pakelti savo savivertę: nueiti į sporto klubą ir pataisyti sveikatą bei figūrą ar išmokti naują užsienio kalbą, prisiminti seną hobį.
- Kartą buvau liudininkė, kai išsiskyrusios mamos keturmetis sūnus, kuris svečiavosi pas tėtį ir naująją jo draugę, grįžęs čiauškėjo, kokia gera ta „teta“: ir blynų iškepė, ir su juo pažaidė... Kaip tokioje situacijoje vaiko mamai išlikti ramiai?
- Išties sunku, ypač jei mama vieniša, įskaudinta, gal net tebemylinti buvusįjį, o jo naujoji draugė už ją jaunesnė. Skausminga. Vyresnis vaikas jau pats suprastų, kad kai ko geriau nepasakoti, bet su mažesniais turėtų pašnekėti buvęs sutuoktinis, paaiškinti atžalai, kad savo namuose nekalbėtų apie „tetą“.
- Dauguma skyrybas vertina kaip didelę klaidą, nenusisekusį gyvenimo etapą.
- O galėtų vertinti kaip naują patirtį. Ji skaudi, bet kartais reikalinga ir pamokanti. Galima tuo pasiguosti...
Tekstas Dovilės Štuikienės
