Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Tikra istorija. „Dabar Tavo eilė ieškoti manęs...“

Laukianti moteris
Shutterstock nuotr. / Laukianti moteris
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Žinote filmą „Žinutė butelyje“? Skaitytoja, kuri atsiuntė laišką Ji24.lt redakcijai, pasidalijo savo istorija, kurios neatspindės net pats vingriausias knygos ar filmo siužetas. Galime pavadinti „Nepažįstamojo laiškas pašto dėžutėje“. Perskaitykite ir įsitikinkite, kad visagalis režisierius – pats Gyvenimas.

Atėjo žiema, apledijo širdys, viskas pasidengė balta skraiste. Belieka tik šildytis prisiminimais, kurie tokie gyvi ir neblėstantys. Prisiminimai dažnai guli nejudinami, apsikloję ramybės uždanga, rodos, visai pamiršti ir nebylūs. Tačiau, kai imi kraustytis į kitus namus ir visus juos ištrauki iš slaptų vietų, viskas vėl atgimsta... Vėl tampa taip jautru, lyg tai būtų buvę vakar. Vėl norisi apsukti laiko ratą, sugrąžinti juos atgal ir paversti ateitimi. Žinot, man kažkada buvo pasakyti štai tokie žodžiai: „Kai Dievas nori mums padėti ar ką mums pasakyti, JIS tai padaro per kitus žmones, tiesiog atsiradusius netikėtai ar nelauktai...“

Tu... Kodėl? Atėjai, išėjai, atėjai, išėjai... Istorija prasidėjo taip netikėtai!!! Buvau dar tik sulaukusi pilnametystės. Vis ieškanti kažko naujo, nenustygstanti, naiviai tikinti pačiais gražiausiais dalykais pasaulyje ir dievinanti susirašinėjimus laiškais. Juokinga galbūt, bet tada, nors skamba vos ne kaip praėjusiame amžiuje, dar nebuvo kompiuterių eros. Taigi vieną saulėtą šeštadienio rytą parsinešiau iš pašto dėžutės naują laišką. Hmm, adresatas naujas, nežinomas. Perskaičiau ir likau be galo suintriguota, nes laiško autorius prisistatė esąs vaikinas, truputį vyresnis, gyvenantis už daugelio kilometrų, kitoje Lietuvos pusėje, sostinėje. O aš – mažame miestelyje, taip vadinamojoje provincijoje. Keisčiausia, kad sakėsi radęs mano adresą kažkur laikraštyje, kuriame tikrai niekada ir niekas nebuvo apie mane paskelbęs, bet aš jį labai sudominau ir jis panoro parašyti.

Žinoma, atrašiau, nes nuo pirmųjų laiško eilučių paslaptingam nepažįstamajam pajutau kažkokią žodžiais nenusakomą ir protu nesuvokiamą trauką. Turbūt todėl, kad net nemačiusi žmogaus giliai pasąmonėje jaučiau – Jis yra tai, ko ieškau, ir tai, ko mums visiems trūksta, bet, deja ne visi gyvenime suranda. Ir džiūgavau lyg vaikas: „Na, pagaliau!!! Radau Tave!!!“

Bendravome gal metus, nors nebuvome susitikę. Mūsų laiškai... Jie dvelkė tokiais, net ir dabar atsidusti verčiančiais jausmais, šiluma, supratimu, jaukumu. Laiškais apsikeitėme, kai susitikome po kelerių metų. Tada surengėme prisiminimų vakarą, dalijomės tuo, ką anuomet rašėme ir kokios mintys tuomet liejosi juodomis raidėmis baltuose lapuose. Jautėmės suradę vienas kitą: tokius ypatingus, artimus, galėjome išpasakoti slapčiausias svajones, paslaptis, ištyrinėti nesuprantamas sielos kerteles ir jose rasti tiek stebuklų, lyg kitame pasaulyje. Tai toks nejuntamas širdžių virpesys, kuris laiškuose buvo neapčiuopiamas, bet toks jaučiamas ir saldus.

Kai grįždavai, norėdavai pasimatyti, bet draugiškas bendravimas mums buvo per sunkus, o  širdims - neįmanomas.

Nepaprastas metas. Sužinojome vienas apie kitą tiek, kiek kiti nežino net pragyvenę daugelį metų kartu. Sakėme – Draugystė iš didžiosios raidės. Branginome ir vertinome tai. Nepajutau,  kaip įsimylėjau... Tyliai, nedrąsiai, širdyje, bet taip...

Tada Tu dingai. Tiesiog skradžiai žemėn, lyg rūkas, lyg sniegas tą pavasarį. Sutirpai ir išnykai su nebyliu, ore tvyrančiu pažadu grįžti, kai ateis laikas. Liūdėjau, naiviai ir įkyriai varsčiau kasdien pašto dėžutę, o naktimis sapnuodavau, kad skaitau naują laišką ir girdžiu Tave sakant, jog esi. Be proto trūko Tavęs ir viso to, kas mus siejo. Netekau geriausio Draugo, nebebuvo su kuo dalytis savo pasauliu.

Bėgo laikas. Atsirado kitas, kuris mane suviliojo. Ištekėjau, tačiau širdies gilumoje niekada Tavęs nepamiršau. Po kelerių metų, vieną spalvoto rudens vakarą – to meto, kuris buvo mums žaviausias ir mylimiausias, kuriame atrasdavome spalvų žaismą ir tuo ypač džiaugdavomės (tai ir mano metas, mėgstamiausias, nes tada gimiau).Taigi tą vakarą kilo nenumaldomas noras ieškoti Tavęs. Ne rytoj, ne poryt, o tiesiog tą akimirką.

Paskambinau Tavo mamai, ji mielai davė Tavo telefono numerį. Pyptelėjau nostalgišką žinutę net neprisistačiusi su mintimis apie spalvotąjį rudenį, ilgesį ir prisiminimus. Tu iškart atrašei, o vėliau prisipažinai, kad mano mintis pažįsti neklysdamas, iš žodžių ir jaudulio, kurį sukeliu, ir kaip suvirpėjai gavęs žinutę. Prasidėjo pypt, pypt... nesustojamai. Kol viską išsipasakojom, kol viską sužinojome apie vienas kito gyvenimus, kol radome atsakymą į KODĖL. Pypsėjome žinutes, kalbėdavomės valandų valandas, vėl rašėme ilgiausius laiškus ir siuntėme juos paštu, vėl dalijomės savo pasauliais. Gimė tokia abipusė Meilė!!! Tačiau abu nebijojome pamesti galvų, nusprendę, kad galime sau tai leisti. Virpėjome neliesdami vienas kito, gyvendami didžiulio atstumo skiriami ir suvaržyti vedybinių saitų. Ir tokie vieniši, tokie pasiklydę, tokie pasiilgę praeities. Sugrąžinome ją ir vertėme dabartimi, svajodami apie ateitį. Kūrėme planus, kad reikia pagaliau gyvenime mums pasimatyti ir atverti neregimą paslapties skraistę. Nusprendėme, kad jau TAS laikas atėjo.

Ilgai planavę ir derinę, vieną dieną taip ir padarėme. Susitikome pusiaukelėje ir išvykome visam savaitgaliui. Pamenu drebulį, kuris apėmė pirmąkart pamačius Tave. Nebuvo didelės nuostabos, rodos, susitikę buvome seniai ir pažįstame vienas kitą milijoną metų. Keliavome per Lietuvą pajūrin. Lydėjome saulę, skaičiavome žvaigždes, pagaliau iš tikro, o ne svajonėse bučiavomės. Virpėjom sulig kiekvienu prisilietimu lyg paaugliai, pirmąkart pravėrę suaugusiųjų pasaulio vartus į nežinomybę. Buvo tiek nedrąsių ir jaudinančių akimirkų bei potyrių. Tai nenusakoma... Koks pojūtis, kai susitinka dvi tokios be proto artimos sielos, kurios turbūt ne vieną amžių buvo drauge! Tai nenusakoma, kai jauti, jog tai – tas žmogus, kurio laukei tiek metų, ir yra toks stiprus ryšys. Ir nesinori skirtis, nesinori paleisti, noris visą laiką būti kartu. Atsisveikinimai būdavo sunkūs, apimdavo toks liūdesys. Ilgėdavomės vienas kito vos atsisveikinę ir vėl kamuodavome telefonus, prisimindami kartu praleistą laiką ir svajodami apie ateinantį.

Vėliau man parašė Tavo žmona, prašydama suteikti jiems šansą ir atitolti, nes Jis to nepajėgia padaryti.

Tai Meilė, kai gali girdėti tai, ko dar nepasakė, eiti apsikabinus pakrante ir nejausti kojomis žemės. Kai jauti buvimą šalia Jam nesant, kai nepaleidi mintimis, švyti laime. Tik vienas nelemtas dalykas – nesinorėjo nieko skaudinti. Ir kai priėjome ribą, kai negalėjome būti atskirai, kai užkamavo beprotiškas ilgesys derinant retus susitikimus, aš patekau į avariją, o Tu išvykai į užsienį. Dar susirašydavome, bet nebenorėdami kankintis, iš lėto gydėmės sielos žaizdas. Laikui bėgant jos sumažėja, bet niekada neišnyksta.

Vėl bėgo metai. Tada vieną dieną nustebinai mane. Paskambinai. Be abejo, pažinau Tavo balsą, tokį sodrų ir viliojantį, kurio su niekuo nesupainiočiau ir atskirčiau iš daugelio. Kvietei susitikti. Atsisakyti nepajėgiau. Ta jėga daug stipresnė už mane pačią, nevaldoma, gal tuo ir žavinti. Kartais gera atsiduoti beprotybei ir vėliau to nesigailėti. Juk praleistų progų niekas atgal nesugrąžina ir geriau gailėtis to, ką padarei, nei to, ko nepadarei.

Lyg nerašyta eilės tvarka ieškome vienas kito – Tu, aš, Tu, aš... Susitikome, ašaros dramatiškai riedėjo skruostais, nes tiesiog aplinkybės neleido mums būti kartu. Savo žmonai Tu papasakojai apie tą nepaprastą draugę. Tiesa, dar tada, kol mus siejo tik draugystė, ir jai, žinoma, tai nepatiko. Gal teisingas tas posakis, kad draugystė gali pereiti į meilę, o meilė į draugystę – niekada.

Tavo nuoširdus atvirumas atsisuko prieš Tave, kilo begalė problemų ir nemalonumų. Nusprendei pabandyti išsaugoti santuoką, ir aš tai gerbiau. Tikėjaisi, kad pavyks laviruoti tarp manęs ir jos. Deja, jausmai mūsų buvo per stiprūs, griaunanti jėga, jei laiku jos nesuvaldai. Susirašydavome laiškais. Vėliau man parašė Tavo žmona, prašydama suteikti jiems šansą ir atitolti, nes Jis to nepajėgia padaryti. Nusprendžiau neberašyti laiškų, tikėdama, kad laikas pats viską sudėlios į vietas. Kai grįždavai, norėdavai pasimatyti, bet draugiškas bendravimas mums buvo per sunkus, o  širdims – neįmanomas. Po kurio laiko ir aš išsiskyriau, tačiau dėl visai kitų problemų.

Nežinau, kaip laikaisi dabar, nors taip kankinančiai smalsu. Manau, per tą laiką pas Tave daug kas pasikeitė, nes kai pokyčiai prasideda, juos sunku sustabdyti. Kartais savaime vyksta tai, kas turi vykti.

Tiesa, mūsų susitikimai būdavo ne šiaip sau. Vėliau pastebėjau, kiek daug visko po jų pasikeisdavo. Mes tobulėjome, siekdami vienas kitą pasivyti savais pasiekimais. Imdavome kažko mokytis, atsirasdavo nauja veikla, nauji įkvėpimai, nauji keliai. Pamaniau, kad galbūt mes tam ir susitikome, kad primintume vienas kitam, jog esame ir ką turime nuveikti šioje žemėje. Galbūt praėjusiuose gyvenimuose kažką padarėme ir šiame galime turėti tik neįtikėtinas akimirkas, nes nenusipelnėme amžinybės kartu. Turime įvertinti tai, kad galėjome vėl susitikti ir patirti tiek išgyvenimų, kurie mus pakeitė į gerąją pusę ir privertė prisiminti, kuriuo keliu reikia eiti. Suprasti, kas yra tikra, kokia yra Meilė.

Žinai, aš visada lauksiu Tavęs. Net jei tai bus trumpas akimirksnis. Nesvarbu, kiek. Tai - laikas, dėl kurio galima paaukoti viską ir tuo pačiu užpildyti širdį stebuklu. Mūsų likimai surišti nematomais siūlais. Amžinas ilgesys – lyg sapno, gražaus, nepamirštamo ir tobulo. Gal, kol šis metas dar čia, surask mane. Jaučiu, nepamiršai manęs, žinau, vieną dieną vėl susitiksime. Bet juk dabar Tavo eilė manęs ieškoti, ir Tu tikrai žinai, kur gali rasti...

Amžinai Tavo R.


Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame UAB „KRINONA“ įsteigtą prizą – MACADAMIA NATURAL OIL kelioninį rinkinį, kurį sudaro 6 priemonės: purškiamasis gydomasis makadamijų plaukų aliejukas, plaukus gaivinantis šampūnas, kasdienis maitinamasis plaukų kondicionierius, stiprinamoji plaukų kaukė, maitinamasis plaukų kremas, plaukus stiprinančios makadamijų aliejumi prisotintos šukos.

Natūralūs makadamijų aliejai (Macadamia Natural Oil™) yra profesionalių plaukų priežiūros produktų linija, kurių sudėtyje yra du pasaulyje naudingiausi ir labiausiai vertinami makadamijų ir arganų aliejai, stipriai maitinantys ir atkuriantys pažeistas plaukų ląsteles.

Dėmesio! Kaip atsiimti prizą, rašykite el. paštu ji24.lt@zlg.lt.

P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką