Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Tikra istorija. „Likau viena su kūdikiu nuo vyro, kuris manęs nekenčia“

Nėštukė
Fotolia nuotr. / Nėštukė
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Regis, kai po širdimi užsimezga nauja gyvybė, moteris turi jaustis laiminga, pakylėta ir matyti gyvenime ne tik rožinę, bet ir visas vaivorykštės spalvas. Tačiau skaitytoją, kuri atsiuntė Ji24.lt redakcijai savo išpažintį, dabar lanko kitokie jausmai. Štai jos išpažintis.

Nusprendžiau parašyti turbūt iš nevilties, o gal tiesiog noriu visam pasauliui išrėkti, kad esu visiškai sugniuždytas ir palaužtas žmogus. Be abejonės, savo savijautos ir širdį draskančio skausmo nepavyks aprašyti – tiesiog noriu bent kruopelytę papasakoti to, ką šiuo metu išgyvenu ir kokia mano istorija...

O viskas prasidėjo taip. Dirbau vienoje įmonėje, turėjau vaikiną, kurio nemylėjau, tačiau jaučiau, kad kažkas yra šalia, ir tuo buvau patenkinta. Vieną dieną įėjo, pasirodo, būsimas darbuotojas. Iš matymo žinojau jį, o jis žinojo mane. Nežinau, kodėl, tačiau jis iškart  pradėjo mane traukt ne fizine, bet dvasine prasme. Pradėjom bendraut.

Jis žinojo, kad turiu vaikiną, bet, kaip jis sakė, įjungiau jam žalią šviesą į mano širdį. Aišku, jis pavergė mane savo žavesiu: ta nuostabia šypsena, charizma, užsidegimu, gabumais, savo paprastumu, švelnumu, supratingumu... Netrukus pradėjome draugauti ir išties daug pyktis. Esu gana sudėtingo charakterio žmogus, jis – ir su savo kaprizais, kurių nesuprasdavau. Tačiau mūsų meilė buvo tokia stipri, kad nesugebėjom vienas kito paleist. Juokėmės, kalbėjomės, pykomės, mylėjomės, kūrėm gyvenimo tikslus... Lyg ir viskas normalu, ar ne?

Maždaug po pusės metų jis man pasipiršo. Pasipiršo nuostabiai. Nuvykom į sodybą: romantiška vakarienė, vynas, žvakės, gražus oras, mylimasis šalia... Ko daugiau reikia? Priklaupė visai netikėtai ir pasipiršo, netekau žado, bet tą akimirką buvau bene laimingiausias žmogus pasaulyje. Negąsdino mūsų nei įkyrūs uodai, nei dūzgiančios bitės, svarbiausia, kad buvom šalia vienas kito, net miegoti nėjom, nes norėjos, kad ta akimirka niekada nepraeitų...

Aišku, išaušo rytas. Mes buvom vis dar nuostabios nuotaikos, nuvažiavom pas tėvus, pasakėm, kad susižadėjom. Gyvenimas pajudėjo į gerąją pusę. Netrukus pradėjom ieškotis būsto, susiradom, pradėjom kartu gyvent. Lyg ir nieko netrūko, planavom vestuves, gyvenom, džiaugėmės...

Tačiau per savo kvailą, nebijau to žodžio, nes tikrai kvailą galvą, pradėjau rodyt savo principus, kaprizus, kvailas užgaidas. Ne automobilio ar namo, o elementarias užgaidas, pavyzdžiui, „Noriu čia ir dabar ledų“. Bet man atrodė, kad viskas tvarkinga. Nemačiau, kad žmogus nuo manęs tolsta, tampa šaltas, piktas, pavargęs.

Žinot, kalbėjom su juo tikrai daug, net bloga darydavosi nuo kalbėjimo, bet niekas nesikeitė. Nežinau, kodėl. Matyt, abiejų kaltė, kad pokalbiai nueidavo kaip vėjas, kol vieną dieną po daugybės pykčių ir ašarų aš išėjau ir palikau jį. Galvojau, viskas susitvarkys, pasiilgs, supras, kad buitiniai konfliktai – normalus dalykas... Tačiau klydau, bandžiau taikytis, verkiau, maldavau, pasakė, kad nemyli, kad suprato, jog be mano proto knisimo jam daug geriau gyvent, jis gali daryt, ką nori, eit, kur nori, bendraut, su kuo nori...

Turiu laikytis, nes viskas slysta iš po kojų, noriu džiaugtis, bet neišeina... Verkiu taip dažnai, kad man tai tapo visiškai normaliu dienos ritualu. 

Vieną dieną pradėjau šiek tiek kraujuot, supratau, kad kažkas ne taip. Nusipirkau nėštumo testus ir parodė teigiamai. Buvau šokiruota – juk tiek streso, nevalgiau, rūkiau lyg kaminas... Visas pasaulis buvo pilkas, nieko mielo nemačiau, tik griaužiau save, kodėl nevertinau tai, ką  turėjau.

Niekam nieko nesakiau, nežinojau, net ką daryt, mąsčiau net buvusiam nesakyt, bet atėjau pasiimt likusių daiktų ir pokalbio pabaigoje prasitariau. Prasitariau, nes man reikėjo palaikymo, paramos, nežinau, tiesiog kažko... Po dar kelių dienų nuvažiavom pas ginekologę, ji patvirtino, kad laukiuosi. Buvau sukrėsta ir iki galo sugniuždyta. Ne todėl, kad nenoriu lėliuko, o todėl, kad jis nuo vyro, kuris manęs nekenčia, nenori, kad artinčiaus prie jo.

Neištvėrus pasakiau mamai, kuri mane labai palaiko, tačiau to nepakanka, nes noris artumo vyro, kuris yra vaiko tėvas. Gaila, to artumo nesulaukiau. Nieko nesulaukiau, tik pasakymo, kad „turi pasidaryt valymą, nes mes nesugyvensim“... Kaip galima taip pasakyt? Aš nesuprantu ir nesuprasiu... Bėgt nuo atsakomybės, nuo savo vaiko, kraujo ir kūno...

Nenoriu kaltint jo. Pastaruoju metu jam tenka daug ištvert, nemiega, verkia. Jam – depresija... Tačiau man ir nelengva. Ne tas žodis, kaip turiu laikytis, nes viskas slysta iš po kojų, noriu džiaugtis, bet neišeina, verkiu taip dažnai, kad man tapo visiškai normaliu dienos ritualu. Myliu jį, gaila man jo, tik nežinau, kodėl, nes savęs visai nemoku užjaust, o tik kaltint. Gal todėl, kad jis tiek visko apie mane prisakė, kad jaučiuos pati blogiausia moteris šioje žemėje, kuri dalija tik skausmą...

Tagi sėdžiu dabar, verkiu, rašau ir galvoju, ką daryt. Nenoriu tiesiog prarast šiuo metu vienintelio dalyko, dėl kurio verta gyvent. Tačiau nežinau, kaip man vienai viską ištvert. Minčių kyla įvairiausių, net baisu garsiai ištart, net pati savęs neatpažįstu. Plyšta širdis, noris krist ant žemės ir rėkt: „Kodėl, Dieve, kodėl tu man taip darai?!“

Baudžia gyvenimas mane labai skaudžiai, tiesiog nebeturiu jėgų kovot, nežinau. Gal kai kam tai atrodys eilinė nelaiminga meilė, tačiau tai – netiesa. Smūgis toks stiprus, kad ne visi gali jį atlaikyt...

Pati norėjau taikytis, bandyt viską iš naujo (juk yra dėl ko taikytis ir stengtis), tačiau jam nė motais, kategoriškai nenori, nors prieš tai, kai dar nebuvo viskas aišku, kalbėjo kitaip. Nuomonės keičias kas porą valandų. Pasakiau jam, kad auginsiu vaiką viena, kad nepykstu ant jo, bet atleist neatleisiu, niekada neatleisiu...

Esu įskaudinta, sutrypta, vieniša. Noris atsigult ir niekada nebeatsikelt, nes, kad ir kokia  buvau kaprizinga, užsispyrus, bet atidaviau save visu šimtu procentų, o likau viena ir dar su pilvu. Atsitiest, pradėt viską nuo nulio? Nežinau, ar man pakaks jėgų džiaugtis gyvenimu, pamilt. Aš tiesiog jau nebegaliu...

Taip, aš jį vis dar myliu, tačiau...

B. J. 


Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame UAB „KRINONA“ įsteigtą prizą – MACADAMIA NATURAL OIL kelioninį rinkinį, kurį sudaro 6 priemonės: purškiamasis gydomasis makadamijų plaukų aliejukas, plaukus gaivinantis šampūnas, kasdienis maitinamasis plaukų kondicionierius, stiprinamoji plaukų kaukė, maitinamasis plaukų kremas, plaukus stiprinančios makadamijų aliejumi prisotintos šukos.

Natūralūs makadamijų aliejai (Macadamia Natural Oil™) yra profesionalių plaukų priežiūros produktų linija, kurių sudėtyje yra du pasaulyje naudingiausi ir labiausiai vertinami makadamijų ir arganų aliejai, stipriai maitinantys ir atkuriantys pažeistas plaukų ląsteles.

Dėmesio! Kaip atsiimti prizą, rašykite el. paštu ji24.lt@zlg.lt.

P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką