Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Asmenybės ugdymo trenerė: geriausias tikslas – neturėti tikslo?

Kelias
123rf.com nuotr. / Kelias
Šaltinis: 108studija.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

Norime mes to ar ne, bet 2016 metai baigėsi. Ir greičiausiai kažkurią sausio dieną atsiversime sąrašą, kurį kūrėme praėjusių metų pradžioje, ir pažiūrėsime į savo tikslus. Prie vienų išdidžiai padėsime riebų pliusą, o prie kitų – ne mažiau riebų minusą.

O tada vėl gilinsimės į tikslų formulavimo principus, ieškosime naujos informacijos apie tikslų siekimą, sudarinėsime naują sąrašą ir sakysime sau: „Na, jau šiais metais tai tikrai…“. Nes išorė garsiai trimituoja, kad būtent taip privalo elgtis sėkmingas ir save gerbiantis žmogus.

Asmenybės ugdymo trenerė Ilona Tamošiūnienė.
Asmenybės ugdymo trenerė Ilona Tamošiūnienė.

Tikslų temos nagrinėjimas mane atvedė prie eilinės išvados – kaip ir dauguma temų, ši tema taip pat yra nevienareikšmiška. Viena teorija teigia, kad tikslus turėti būtina, tuo pat metu kita filosofija tvirtina, kad būtent tikslai ir daro mus nelaimingais, todėl jų turėti – oi, kaip neverta.

Gyvenimas su tikslais mums yra labiau pažįstamas, įprastesnis. Bet verta pasižiūrėti, o kaipgi atrodo gyvenimas be tikslų?

Mano gyvenime buvo laikotarpis, kai gyvenau be tikslų, tačiau gerosios patirties šiuo klausimu nesukūriau, kažko, matyt, nesupratau, neapčiuopiau ar klaidingai interpretavau, todėl apie tą laikotarpį galiu pasakyti tik tiek – tuo metu mano gyvenime vyko vienas didelis niekas.

„Bet juk yra taip gyvenančių žmonių“, – pagalvojau ir vieną tokį atradau, į kurio mintis tiesiog panyri ir supranti – taip, tai yra tai, ko ieškojai.

Todėl apie gyvenimą be tikslų kalbėsiu populiaraus amerikiečių rašytojo, tinklaraštininko, projekto „Zenhabits“ autoriaus Leo Babauta mintimis.

Geriausias tikslas – neturėti tikslo

„Aš nieko negaliu padaryti su praeitimi. Taip pat, kaip ir su ateitimi. Aš gyvenu šiandien.“ R.W. Emersonas

Idėja, kad žmogus turi išsikelti sau aiškius ir pasiekiamus tikslus, giliai įsišaknijo mūsų kultūroje. Daug metų aš gyvenau, nuolat keldamas tikslus ir siekdamas jų. Jeigu pasidomėsite, atrasite, kad daugybę laiko skyriau temai, kaip atrasti ir siekti tikslų.

Bet paskutinius metus aš gyvenu be jokių tikslų. Ir tai suteikia visiškos veiksmų laisvės pojūtį, ir priešingai tam, kuo jus bando įtikinti, tai nereiškia, kad aš negaliu pasiekti aukštų rezultatų. Tai tik reiškia, kad aš lioviausi riboti savo veiksmus tikslais.

Pasižiūrėkite į populiarų teiginį: „Jūs niekada niekur nenueisite, jeigu nežinote, kur einate“. Ir tai skamba logiškai. Tačiau šis teiginys atrodo abejotinas, kai tik nustoji taip galvoti.

Padarykite paprastą eksperimentą.

Išeikite į gatvę ir eikite bet kuria, atsitiktinai pasirinkta kryptimi. Nebijokite taip pat atsitiktinai pakeisti krypties. Po 20 minučių, po valandos… jūs būtinai kažkur ateisite. Skirtumas tik tas, kad kelionės pradžioje jūs nežinojote, jog ateisite būtent čia.

Sunkumas čia vienas – jūs iš anksto turite norėti pakliūti į tokias vietas, apie kurias anksčiau nesate girdėję. Jeigu jūs gyvenate, nesiekdami iš anksto nustatytų tikslų, jūs tyrinėjate naujas teritorijas. Jūs atveriate sau kažką netikėto. Jūs patenkate į nuostabias vietas.

Tuo ir nuostabi gyvenimo be tikslų filosofija. Bet gyventi pagal šią filosofiją nėra lengva. Šiandien aš gyvenu be tikslų, bet kartais „pagaunu“ savo norą išsikelti tikslą. Ir tada save stabdau. Aš niekada neturėjau tikslo gyventi be tikslų, aš tik mokausi daryti tai, kas teikia man malonumą, kas suteikia man neįtikėtiną laisvę.

Kažkada aš turėjau po 1–3 tikslus per metus ir dar kiekvieną mėnesį po kelis „potikslius“. Kiekvieną savaitę aš vertindavau veiksmus, kuriuos reikia padaryti, kad tikslai būtų įgyvendinti, ir kiekvieną dieną buvau susitelkęs ties tų veiksmų atlikimu.

Gaila, bet niekada nebuvo taip, kad viskas įvyktų tiksliai pagal planą. Jums puikiai pažįstama tokia situacija. Jūs žinote, kad turite atlikti kažkokią užduotį ir stengiatės mintyse laikyti galutinį tikslą, kad iš jo pasisemtumėte motyvacijos. Bet gali būti, kad dėl kažkokių priežasčių jūs bijote atlikti tą užduotį ir todėl nuolat ją atidedate. Jūs darote kitą darbą, arba tikrinate el.pašto dėžutę, arba naršote „Facebook’e“, arba ir visai nusispjaunate į tą užduotį.

Kai kurios tikslų kėlimo sistemos yra lankstesnės, bet nė viena nėra tokia lanksti, kaip tikslų nebuvimas.

Rezultatas – jūsų savaitės ar mėnesio tikslai pakeičiami kažkuo kitu, atidedami, ir staiga jūs pasijuntate nusivylę, smerkiate save, nes nesugebėjote būti disciplinuotas. Labai sunku – pasiekti užsibrėžtų tikslų.

Ką gi daryti? Jūs peržiūrite savo tikslus ir išsikeliate naujus. Atsiranda pluoštas naujų „potikslių“ ir taktinių planų. Ir jūs vėl žinote, kur einate, nes turite tikslus.

Ir jums vėl nepavyksta realizuoti planų. Taip, kartais jūs pasiekiate tikslą ir tuomet nustembate. Bet dažniausiai jūs jo nepasiekiate ir tuomet save baudžiate. O paslaptis tokia – problema yra ne jumyse, problema sistemoje. Tikslų kėlimas kaip sistema yra pasmerkta žlugti.

Net tada, kai jūs darote viską teisingai, niekada neišeina idealiai. Nes jūs apribojate savo veiksmus. Net jeigu jūs nenorite kažko daryti, jūs priversti tai daryti. Jūs pasirinkote savo kelią ir nepasilikote laisvos erdvės laviruoti ir tyrinėti naujas teritorijas. Jūs turite vykdyti planą, net jeigu užsidegėte kažkuo kitu.

Kai kurios tikslų kėlimo sistemos yra lankstesnės, bet nė viena nėra tokia lanksti, kaip tikslų nebuvimas.

Kaip atrodo gyvenimas be tikslų?

Taip, jis labai skiriasi nuo to, kuriame yra tikslai. Jūs neturite tikslų nei metams, nei mėnesiui, nei savaitei, nei dienai. Jūs nepamišęs dėl savikontrolės ar veiksmų vertinimo. Jums net nereikia rašyti darbų sąrašo, nors priminimai tikrai dar niekam nepakenkė, jeigu esate įpratę prie jų.

Ką gi jūs veikiate? Kiaurą dieną vartotės lovoje, miegate, žiūrite TV ir valgote? Ne, jūs tiesiog dirbate. Jūs randate darbą, kuris jus įkvepia, ir jį darote. Tai, kad jūs neturite tikslų, nereiškia, kad jūs nieko nedarote: jūs galite kažką sukurti ir visiškai pasinerti į tai, ką darote.

Ir tai iš tiesų yra puiku. Jūs pabundate ir darote tai, kas jums patinka. Pavyzdžiui, aš daug rašau įvairiems tinklaraščiams. Dar galiu rašyti pasakojimus leidiniams arba pradėti dar vieną knygą, arba sukurti naują programą, arba bendrauti su įdomiais žmonėmis. Nėra jokių apribojimų. Aš laisvas.

Ir aš padarau daug daugiau nei tada, kai išsikeliu sau tikslą, nes aš darau tik tai, kas man iš tikrųjų teikia malonumą. Ir visai nesvarbu, ar aš pasiekiu tai, ką suplanavau: esmė ta, kad aš darau tik tai, ką myliu. Aš lankausi neišpasakytai gražiose vietose. Nors išeidamas iš namų, aš nežinau, kad pateksiu būtent ten.

Keli patarimai tiems, kurie gyvena be tikslų

Aš negaliu jums surašyti instrukcijos, kaip gyventi be tikslų (tai būtų absurdiška). Aš negaliu jūsų išmokyti gyventi taip, kaip reikia. Jūs patys turite pasirinkti savo kelią. Aš tik galiu pasidalyti tuo, ką išmokau pats. Ir galbūt tai jums padės.

Pradėkite nuo mažų dalykų. Jums nereikia apversti savo gyvenimo aukštyn kojomis. Tiesiog pabūkite kelias valandas be jokių tikslų ar suplanuotų veiksmų. Kelias valandas vadovaukitės savo norais. Net viena valanda bus pasiekimas.

Aukite. Kai įsisavinsite pirmąjį žingsnį, skirkite ilgesnį laiką be tikslų ir planų – pusę dienos ar visą, o gal ir kelias dienas. Ir vieną dieną jūs pasijausite pakankamai stiprūs, kad leistumėte sau gyventi be tikslų ir tiesiog daryti tai, ką mylite.

Ne tik darbe. Gyvenimas be tikslų galimas ne tik darbe. Na, kad ir sveikata bei sportas: kažkada, eidamas į sporto klubą, aš turėjau aiškius tikslus (pradedant svorio metimu ir baigiant pasiruošimu nubėgti maratoną ir padidinti įtūpstų skaičių). Daugiau jokių tikslų: dabar aš einu į sporto klubą todėl, kad man tai patinka, nemąstydamas apie tai, ką man tai duoda. Ir todėl kiekvienas užsiėmimas man yra naudingas, nes aš tai darau su malonumu.

Tikslus aš turiu, <...> bet prie jų nesirišu, nes būtent prisirišimas ir kelia perteklinę įtampą, apriboja ir didina tikimybę, kad tas tikslas nebus pasiektas.

Palikite ramybėje planus. Planai mažai kuo skiriasi nuo tikslų. Jie įspraudžia jus į iš anksto numatytą kelią. Žinoma, labai sunku atsisakyti planų, todėl, jeigu jaučiate, kad be jų negalite gyventi, – planuokite. Bet išmokite juos vertinti ramiai ir palengva išsilaisvinkite iš šio įpročio.

Nesijaudinkite dėl klaidų. Kai jūs keliate sau tikslus, jūs, žinoma, jaudinatės, kad tik nesuklystumėte. O mano siūlomoje kelionėje nėra jokių klaidų. Jeigu jūs gyvenate be tikslų ir jums kažkas nepavyksta, ar tai iš tikrųjų nesėkmė? Nesėkme tai galima pavadinti tik tuomet, jeigu jūs nepasiekėte numatyto taško, bet jeigu jūs neturėjote konkretaus atvykimo taško, tai, ką jūs vadinote nesėkme, išnyksta.

Nesvarbu, kokį kelią jūs pasirinkote. Nesvarbu, kur jūs atvykote. Nėra neteisingų kelių ir neteisingų vietų.

„Tikras keliautojas neturi konkrečių planų ir galutinio tikslo.“ Lao Dzė

Gyvenimo be tikslų filosofija skamba tikrai įkvepiančiai, bet mano patirtis rodo, kad nereikia aklai remtis viena tiesa. Juo labiau, kad eilinį kartą siūlomas pasirinkimas iš dviejų variantų – „arba…arba“, o daugtaškio vietoje gyvena visi kiti galimi variantai ir jų yra daugybė.

Panašiai, kaip su spalvomis: mes matome juodą spalvą ir baltą, sujungus jas gauname pilką ir įsivaizduojame, kad ji yra vienintelė, bet iš tiesų tarp juodos ir baltos yra net ne penkiasdešimt, o šimtai pilkos spalvos atspalvių. Štai taip atrodo tikrasis pasirinkimas.

Todėl, visų pirma, reikia aiškiai suvokti, o koks modelis geriausiai veikia tavo gyvenime? Tarkime, mano gyvenime susidėliojo toks variantas: tikslus aš turiu, aš žinau, kur ir kaip aš noriu gyventi, kuo užsiimti, ko pasiekti. Bet prie jų nesirišu, nes būtent prisirišimas ir kelia perteklinę įtampą, apriboja ir didina tikimybę, kad tas tikslas nebus pasiektas.

Kaip neprisirišti? Vienas iš paprasčiausių būdų – įvertinti tikslą bent iš trijų perspektyvų ir visas įsileisti į savo gyvenimą (priimti):

  • įvyks taip, kaip aš noriu (geriausias variantas),
  • neįvyks taip, kaip aš noriu (blogiausias variantas),
  • įvyks kažkaip kitaip – tegu dabar aš ir nežinau kaip, bet tikrai žinau, kad pačiu geriausiu man būdu (visi pilkos spalvos atspalviai).

Ir kai aš priimu visus variantus, įtampos nebelieka, noras kontroliuoti išgaruoja ir, kažkuria prasme, aš leidžiuosi „vedama“.

O šiame procese galioja ir aukščiau autoriaus išsakyti aspektai:

  • leisdamas vykti tam, kas vyksta, tu įsileidi į gyvenimą naujus dalykus, juos tyrinėji, mokaisi ir augi,
  • tu turi planus, bet nesilaikai į juos įsikibęs, todėl gali lanksčiai juos keisti ir prisitaikyti prie situacijos,
  • daugelį dalykų tu darai su malonumu ir suvoki, kad visada atsiras tų, kurių tu nenori daryti, bet juos padaryti būtina,
  • tu nesijaudini dėl klaidų, nes šioje istorijoje jų tiesiog negali būti,
  • iš ryto lipi iš lovos ne todėl, kad reikia vykdyti planus, o todėl, kad tau patinka daryti tai, ką tu darai,
  • nebelieka neteisingų vietų, žmonių ar įvykių.

Visos šios istorijos minusas – tam tikra nežinomybė, su kuria susidraugauti reikia drąsos. Ir kartais būna natūraliai baisu.

Štai toks mano modelis, kuris nebūtinai suveiks kitų žmonių gyvenime. Todėl svarbiausia atrasti ir išgryninti tai, kas galioja būtent jums. Kas jus „veža“? Tikslai ar jų nebuvimas? Kada jūs jaučiate įkvėpimą ir pilnatvę? Kas jus motyvuoja? Kada jūsų gyvenimas skamba švente?

O tai susidėlioja tik vienu būdu – bandant, eksperimentuojant, leidžiant sau klysti, einant ir griūnant, pakylant ir einant toliau. Nes visa tai, ką jūs skaitote ir ką jums pasakoja kiti, yra kažkieno kito istorija, bet ne jūsų.

Taip, tai nėra labai lengvas kelias, bet visus sunkumus atperka pojūtis, kai širdis dainuoja, o protas iš pasitenkinimo trina rankomis.

Parengė Ilona Tamošiūnienė, publikuota 108studija.lt

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką