Vokietija
Vokiečių šeimos neskuba susilaukti vaikų. Dažniausiai pirmagimius gimdo trisdešimtmetės mamytės. Kai sutuoktiniai pasiryžta šiam svarbiam žingsniui, elgiasi ypač atsakingai ir apgalvotai, pavyzdžiui, auklę suranda kūdikiui dar negimus. Dažniausiai vokietukai iki trejų metukų auga namuose, bet nuo gimimo turi atskirus kambarius. Vaikučiai pratinami bendrauti labai pamažu: iš pradžių į žaidimų grupes vedami kartą per savaitę, kol apsipranta, ir pradeda lankyti darželį. Vokiečių atžalos nuo mažens turi savo pareigas, jiems leidžiama išbandyti net pavojingas situacijas. Pavyzdžiui, plaukdami laivu, tėvai leidžia vaikui priartėti prie krašto, bet akylai seka, kad nenutiktų nelaimė.
Prancūzija
Sklando legendos, kad prancūzės mamytės sugeba įpratinti kelių savaičių kūdikius išmiegoti visą naktį, o ikimokyklinukai be atsikalbinėjimų patys eina į lovą. Prancūzės skuba kuo greičiau grįžti į darbą, todėl vaikučius atiduoda į vaikų lopšelius labai anksti, vos kelių mėnesių. Prancūzų tėvų nuomone, vaikai greičiau vystosi bendraamžių kolektyve. Sakoma, kad prancūziukai nuo gimimo visą dieną praleidžia lopšyje, paskui vaikų darželyje ir galiausiai mokykloje. Kadangi niekas apie juos nešokinėja, vaikai yra labai savarankiški: vieni nueina į mokyklą, vieni parduotuvėje nusiperka reikalingų mokyklinių prekių... Kitų šalių tėvus stebina geros prancūzų manieros prie stalo: jie nesimuisto, nemėto maisto, juolab duonos, nesirauko lėkštėje radę brokolinių kopūstų ar morkų.
O jeigu vaikas vis dėlto neklauso ar isteriškai raitosi ant žemės, tėvai griežtai taria: „Ca suffit!“ (lietuvių k. „Gana!“), o šiam nepaklausius, nevengia pliaukštelėti per kojas ar užpakalį. Beje, pykčio priepuoliams kartojantis, šeima konsultuojasi su psichologu – toks elgesys „nenurašomas“ vaiko amžiaus krizei. Bet nemanykite, kad prancūzai tėvai yra despotai, – vaikams leidžiama turėti savo nuomonę, bet lemiamą žodį taria gimdytojai.
Didžioji Britanija
Britai garsėja griežtu auklėjimu ir didžiuojasi, kad jų vaikai yra mandagūs, savarankiški, nelinkę skųstis ir ko nors reikalauti. Mažyliai nuo pat gimimo mokomi nereikšti emocijų, o tėvai nerodo didelių jausmų sakydami, kad nesaikinga tėvų meilė ir švelnumas žaloja vaiko charakterį. Tačiau tai nereiškia, kad jie vaikus myli mažiau negu kitų kraštų tėvai.
Nuo pat mažų dienų šeimoje ir mokykloje ugdoma stipri empatija (įsijautimas į kito žmogaus emocinę būseną). Britų vaikai to mokosi lankydamiesi ligoninėse, bendraudami su senais ar fiziškai nesveikais žmonėmis. Padėti tam, kuriam pagalba būtina, – britų vaikams yra suprantamas dalykas.
Jungtinės Amerikos Valstijos
Amerikiečių šeimose dažniausiai auga du arba trys mažyliai, nes tėveliai mano, kad vienam vaikui yra sunku gyventi suaugusiųjų pasaulyje. Nuo pat gimimo mažieji amerikiečiai mokomi užmigti savo kambaryje, o kelių mėnesių kūdikiai lydi mamas į restoranus, vakarėlius ar net į naktinius klubus. Amerikiečių manymu, vaikai neturi apriboti gyvenimo.
Atskiros temos vertas mažųjų Amerikos piliečių maitinimas. Baltos duonos sumuštinis su šokoladiniu kremu ir skardinė gazuoto gėrimo yra normalus priešpiečių užkandis, o greitasis maistas neretai karaliauja ir ant pietų stalo. Tokius pietus nesunku pasigaminti ir pačiam, o savarankiškumas amerikiečių šeimoje yra viena didžiausių vertybių. Neretai sulaukę aštuoniolikos jaunuoliai palieka tėvus ir pradeda savarankišką gyvenimą.
Japonija
Pirmuosius septynerius metus beveik visos mamos japonės nedirba, todėl jų ryšys su vaikais yra labai stiprus. Mažyliai miega su mamomis, retai verkia. Nuo mažų dienų japoniukai skatinami gerbti tėvus, draugus, mylėti tėvynę. Japonų manymu, vaiko asmenybė susiformuoja iki 5–6 metų, todėl šiuo amžiaus tarpsniu elgiasi su vaikais kaip su karaliais. Niekas nepyksta, jeigu mažylis parduotuvėje ant žemės numeta dribsnių pakuotę ar mėto aukštakulnius nuo batų lentynos. Vėliau vaikai sužino, kas yra griežtos taisyklės. Kad ir kaip keista, ankstyvoje vaikystėje lepinti vaikai išauga disciplinuoti piliečiai. Nors japonai daug dėmesio skiria vaikų lavinimui, nesistengia išauginti genijų. Svarbiausia – suteikti išsilavinimą.
Švedija
Švedų vaikus nuo diržo gina įstatymas. Kai vienas tėvas žiauriai sumušė dukrelę, 1979 m. šalyje buvo priimtas Nemušimo įstatymas, todėl dabar yra uždraustos netgi menkiausios fizinės bausmės. Kaip švedai tramdo neklaužadas atžalas? Konfliktus su vaikais jie sprendžia kalbėjimu, – pyktį tėvai ir vaikai išlieja vieni kitiems žodžiais. Pageidautina, kad tokioje situacijoje vaikas žvelgtų į akis, net jeigu jį tenka tvirtai laikyti rankose. Kartais tokie barniai virsta šaukimu ir rėkimu, bet, specialistų nuomone, tai yra geriau nei fizinės bausmės.
Įdomu, kad jaunieji švedai yra tikri karaliai savo kambariuose – tvarkosi, kada nori. Netgi pačios pedantiškiausios mamytės susitaiko su ant lempos kabančiomis paauglio sūnaus kojinėmis ar ant grindų besimėtančiais apatiniais.
Kinija
Kinijoje šeimos augina dažniausiai vieną vaiką (galioja „vieno vaiko“ įstatymas) ir stengiasi mažylius aprūpinti viskuo, kas geriausia, be galo lepina. Šalyje per amžius gyvavo griežtas vaikų auklėjimas. Jį dažnai palaiko Vakarų šalyse gyvenančios kinės mamos, kurioms užsieniečių vaikai atrodo silpnavaliai lepūnėliai. Dėl drastiškų metodų jos vadinamos mamomis tigrėmis. Nuo pat mažų dienų vaikams nustatomos griežtos taisyklės, jie kryptingai orientuojami į kurią nors sritį, pavyzdžiui, sporto ar meno. Amerikiečių šešiametė atžala violončele groja valandą per dieną, o mažieji kinai – 2–3 valandas.
Kinės mamos negiria vaikų viešai, mano, kad jis privalo paruošti pamokas, visada palaiko mokytojo pusę ir yra įsitikinusios, kad jų atžalos žiniomis turi lenkti bendraklasius. Vaikams leidžiama daryti tuos dalykus, už kuriuos jie gali laimėti medalį, pageidautina aukso spalvos.
Tai įdomu
♦ Britų vaikai kalbėdami nemosikuoja rankomis, nes gestikuliavimas šioje šalyje laikomas prasto tono ženklu. Jie taip pat nedalyvauja suaugusiųjų pokalbiuose, pramogose.
♦ Japonijoje leidžiama daugiau kaip 60 savaitraščių ir mėnesinių žurnalų, skirtų vaikų auginimo ir auklėjimo temoms.
♦ Islamo šalyse manoma, kad tėvai turi būti deramas pavyzdys auklėjant vaikus. Ypatingas dėmesys skiriamas ne bausmėms, bet geram elgesiui skatinti.
♦ Puertorikietės mamos drąsiai palieka kūdikius prižiūrėti mažamečiams broliukams ir sesutėms, o štai Honkonge mamos vargais negalais mažylį patiki patyrusiai auklei.
♦ Pravirkusį vaikutį amerikietė mama paima ant rankų ir nuramina maždaug po minutės, afrikietė – po dešimties sekundžių.
♦ Daugelyje kinų ir japonų šeimų vaikai miega su tėvais. Manoma, kad dėl to jie miega geriau ir nesapnuoja košmarų.
♦ Nigerijoje net 90 proc. dvimečių moka nusiprausti, 75 proc. – nupirkti produktų parduotuvėje ir 39 proc. sugeba išsiplauti lėkštę.
♦ Japonų patarlė sako: paleisk vaiką kuo toliau nuo savęs, jei jis sugrįš, vadinasi, mokėjai išauklėti.
♦ Graikijoje prie mažųjų auklėjimo aktyviai prisideda močiutės. Be to, graikai labai lepina vaikus.
♦ Italijoje įprasta vaikus palikti giminėms, ypač močiutėms ir seneliams. Vaikučiai lanko darželį tik tada, jeigu nėra giminaičių. Taip pat šioje šalyje itin mėgstami šeimyniniai pietūs ir didelės giminių šventės.
