„Iš pradžių tai priėmiau labai keistai – buvo sunku priprasti, – prisipažįsta devintos klasės moksleivė, į „Gijos“ mokyklą perėjusi iš vienos švietimo įstaigos sostinės Lazdynų rajone. – Bet po truputį pripratau ir tvarkai paklūstu. Visi paklūstame.”
Gėdą dariusi rūkykla
J.Drobnienė mokyklos direktoriaus krėslą užėmė 1996 metais. Anuomet mokyklos kieme augo didžiulės tuopos. Pertraukų metu medžių paunksmė tapdavo ne tik pagrindine jaunimo susibūrimo, bet ir rūkymo vieta.
„Kaip man būdavo baisu: vienas rūko, kitas: „Duok cigaretę, rytoj atnešiu dvi.“ Po tais medžiais rasdavosi kone reketo formos. Žinote, kur susiburia paaugliai – ten ir ginčų neišvengsi. Kad apsaugotų vaikus nuo peštynių ir daiktų atiminėjimo, toje „rūkykloje“ budėdavo mokytojai. Tačiau žiūrėti į rūkančius paauglius ir klausytis jų pokalbių – mokytojo orumą žeminanti situacija. Be to, pasyvus rūkymas juk irgi žalingas“, – svarstė direktorė.
Žiūrėti į rūkančius paauglius ir klausytis jų pokalbių – mokytojo orumą žeminanti situacija.
Ji negalėjo taikstytis su tokia betvarke ir užsimojo ją žūtbūt išgyvendinti. Tik – kaip?
„Mūsų mokykloje anuomet dirbo onkologės, profesorės Laimos Griciūtės dukterėčia. Ji ir sako: „Aš pakviesiu tetą – gal ji ras kokią nors išeitį“, – prisimena J.Drobnienė.
Gudrios profesorės provokacija
Į mokyklą atvykusi garbinga viešnia moksleivius apdalindavo saldainiais ir pasakojo apie rūkymo žalą sveikatai. Kaip tik tuo metu Vilniaus mieste virė diskusija, kokias vietas paskelbti nerūkymo zona.
Profesorė paklausė vaikų, o kokią gi teritoriją jie norėtų paversti nerūkymo zona? „Vieni siūlė Gedimino prospektą, kiti – Jaunimo sodą. O gydytoja ir klausia: „O kodėl ne savo mokyklą?“, – įvykius atkūrė J.Drobnienė.
Vaikai pasidavė L.Griciūtės provokacijai ir pritarė: „Iš tikrųjų, galim!“
Profesorei tik to ir reikėjo. „Tada surinkime parašus“, – griebė jautį už ragų ji. Taip pasižadėjimas nerūkyti mokykloje ir jos prieigose atsidūrė įstaigos vidaus tvarkos taisyklėse.
Nuo to laiko į mokyklą priimdama naują vaiką, kuris prisipažįsta rūkantis, visada klausiu, ar ištversi nerūkęs?
Kadangi taisykles sugalvojo patys vaikai, jie labiau jų ir paisė.
„Nuo to laiko į mokyklą priimdama naują vaiką, kuris prisipažįsta rūkantis, visada klausiu, ar ištversi nerūkęs?“, – pasakojo direktorė.
Įvesti savo tvarką neišdegs
J.Drobnienė neslepia – visko nutinka. Mokyklos bendruomenė atsinaujina kasmet: vieni mokiniai išeina, kiti – ateina. Naujokams, nepratusiems laikytis kokių nors taisyklių, iš pradžių norisi patikrinti pedagogų kantrybės ribas.
„Rugsėjį rūkymo problema būna aštresnė, tačiau mokslo metų gale jos jau visai nelieka“, – į pokalbį įsiterpia mokyklos dailės mokytoja Daiva Ūkelytė.
Viena iš Vilniaus „Gijos“ jaunimo mokykloje vaikams skiepijamų vertybių – garbės žodžio ir susitarimo reikia laikytis.
„Mokytojai per pertraukas budi lauke. Jei kas nors sulaužo susitarimą, kalbamės, aiškinamės, būna, kad ir pasiaiškinimus rašome, ir iš naujo pasižadame“, – šypsosi D.Ūkelytė.
„Rugsėjį mokyklose senbuviai juokiasi iš naujokų, bandančių įvesti savo tvarką. Sako, jūs net nemėginkite – neišdegs. Būna, kad ir patys sudrausmina, sugėdina: „Juk jūs pasirašėte, tai ką darote?“ Vaikai auklėja vaikus: man tai yra labai gražus procesas“, – ugdytinių sąmoningumu džiaugėsi J.Drobnienė.
Pasirinkimas: vergai ar laisvi žmonės
Susitarti su didžiausiais priešgynomis mokytojai stengiasi gražiuoju: barimu nieko nepasieksi – vaikas, juo labiau paauglys, darys atvirkščiai.
Klausiu: „Vaikai, jūs norite būti vergai ar laisvi žmonėms?“ Atsakymas: „Aišku, kad laisvi!“ „Tai kodėl tarnaujate tabako kompanijoms?
„Tai – labai didelis darbas su kiekvienu vaiku kiekvieną dieną“, – patvirtina mokyklos psichologė, Lietuvos edukologijos universiteto Psichologijos katedros docentė Violeta Rimkevičienė.
Mokinių ji klausia: jei gali nerūkyti pusę dienos, gal įmanoma ištverti ir visą? Būna, kad tik tiek ir tereikia, kad kuris nors atsisakytų šio žalingo įpročio.
Kitiems suveikia kiti argumentai. „Keli mokiniai metė rūkyti, kai kartu apskaičiavome, kiek tai kainuoja per metus: juk už tiek išeina kelionė ar net automobilis! – patirtimi dalijosi D.Ūkelytė. – Kelis pavyko įtikinti, priklausomybę nuo tabako palyginus su vergija. Klausiu: „Vaikai, jūs norite būti vergai ar laisvi žmonėms?“ Atsakymas: „Aišku, kad laisvi!“ „Tai kodėl tarnaujate tabako kompanijoms? Nė vienas tabako korporacijos savininkas nerūko, o jus pripratina, kad kasdien lyg duoklę neštumėte savo litukus ir centukus.“ Jie pagalvoja ir sako: „Uoj, mes vergai nenorime būti...“
„Rūkymo problemos mes neturime. Yra tuo netikinčių, girdi, kur jau tau „jaunimiečiai“ nerūko! O jūs pažvelkite: mūsų kieme nerasite nė vieno cigaretės galiuko“, – skeptikams atšauna mokyklos direktorė.
