Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Senieji žemaičiai ausų uždegimą gydytų gintaro dūmais

Gintarai
Fotolia nuotr. / Gintarai
Šaltinis: Lrt.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

Ir dabar manoma, kad nešlifuotas gintaras ar jo milteliai turi gydomųjų savybių, sako Gintaro muziejaus vyriausioji muziejininkė Regina Makauskienė. „Yra įrodymų, kad gintaro rūgštis, kurios yra baltiškame gintare, padeda deguoniui išsivaikščioti po organizmą. Jei nešiojame gintarą ant odos, jis daro teigiamą poveikį“, – kalba ji.

Anot R. Makauskienės, anksčiau tikėta, kad iš gintaro galima pasidaryti vaistų akims stiprinti: „Reikėtų keturių dalykų: gintaro miltelių, opijaus, spirito ir vanago. [...] Gautu klampoku tamsiu skysčiu reikėtų drėkinti akis ir odą apie jas. Poveikis būtų dvejopas: ne tik regėjimas pagerėtų, bet ir raukšlelės dingtų.“

– Kuo ypatingas gintaras?

– Vokiečiai, kurie jau nuo XIX a. gintarą kasė pramoniniu būdu, XVIII–XIX a. baltąjį gintarą naudojo medicininiams tikslams. Gintarą sumaldavo į miltelius, užpildavo baltuoju vynu ir po 3–4 savaičių naudojo skrandžio, peršalimo ligoms gydyti. Taip pat gauta tinktūra buvo trinami sąnariai, kad praeitų reumatas. Vėliau žmonės suprato, kad gintaras geriau tirpsta stipresniame alkoholyje ir ėmė naudoti spiritą. Gryname spirite ištirpsta šiek tiek daugiau nei 20 proc. gintaro.

Tais laikais, kai maras siaubė Rytprūsius ir dalį Lietuvos, gintarą uždegdavo ir gabaliukus, kaip dezinfekcijos priemonę, dėliodavo į kiekvieną kambario kampą. Pastorius Matas Pretorijus, XVIII a. istorikas, teigė, kad nė vienas žmogus, dirbęs su gintaru, nesirgo maru ir nemirė nuo maro.

– Ar Jūs kalbate tik apie baltąjį, ar ir apie kitų rūšių gintarą?

– Kalbu ir apie kitas rūšis. Daugelyje vokiečių šaltinių aprašyta, kad sveikiausia gintarą sumalti arba naudoti natūralius gabaliukus. Svarbu, kad jie būtų nenušlifuoti ir nedingtų paviršinė žievelė – oksidacinė plėvelė, nes buvo tikima, kad visos gydomosios gintaro galios yra būtent jo paviršiuje.

– Juk ir meniniu požiūriu nešlifuotas gintaras yra vertingesnis.

– Meniniu požiūriu – taip pat. Kultūros istorija rodo, kad gintaro apdirbimas perėjo įvairiausias fazes: buvo kaitinamas, pjaustomas, apdirbamas kaip deimantas. Bet grįžta prie ištakų: gražiausia tai – kas natūralu.

– Sakoma, kad gintaro karoliai gydo skydliaukės ligas. Kiek čia tiesos?

– Ko gero, pirmiausia reikėtų tuo tikėti. Bet XIX a. šaltiniuose rašoma, kad gintaro rūgštis, esanti nešlifuotame gintare (daugiausia jos – paviršiuje), labai teigiamai veikia skydliaukę. Pastaruoju metu atlikta nemažai mokslinių tyrimų ir yra įrodymų, kad gintaro rūgštis, kurios yra baltiškame gintare (maždaug iki 9 proc.), padeda deguoniui išsivaikščioti po organizmą. Ir jei nešiojame gintarą ant odos, ne ant drabužių, jis daro teigiamą poveikį.

Kai pusė Rytprūsių išmirė nuo maro, buvo ieškoma įvairiausių galimybių. Kvapas, sklindantis deginant gintarą, yra gana intensyvus, panašiai kaip katalikų bažnyčiose deginant smilkalus. Buvo tikima, kad tas kvapas padeda išvaryti piktąsias jėgas.

– Paminėjote, kad degančio gintaro dūmai turi dezinfekuojamųjų savybių.

– Kai pusė Rytprūsių išmirė nuo maro, buvo ieškoma įvairiausių galimybių. Kvapas, sklindantis deginant gintarą, yra gana intensyvus, panašiai kaip katalikų bažnyčiose deginant smilkalus. Buvo tikima, kad tas kvapas padeda išvaryti piktąsias jėgas.

– Ar kažką panašaus daro dabartiniai pajūrio gyventojai?

– Pastaruoju metu mažiau, bet jaunimas per edukacines pamokėles prisimena, kad, kai jie buvo maži ir skaudėdavo ausis, močiutė arba mamytė uždegdavo gintarą ir dūmus nukreipdavo į ausį. Taip lengviau praeidavo ausies uždegimas, dingdavo skausmas. Apie tai buvo kalbama ir XIX a., ir prieškario laikais, bet ir dabar senieji žemaičiai paminėtų ausų skausmo gydymą.

– Kokia kosmetinė gintaro nauda?

– XX a. 2–3 dešimtmetyje Vokietijoje buvo patentuota muilo su gintaro milteliais gamyba. Tai buvo natūralus šveitiklis. Dabar jų taip pat dedame į kremus, šampūnus. Labai lengva ir patiems pasigaminti veido prausiklį. Reikia užvirti litrą vandens, į jį įdėti sidabro ar aukso gabaliuką (gali būti žiedelis) ir gintaro gabalėlį. Palaikyti porą minučių verdančiame vandenyje, paskui pastatyti šaltai ir atvėsusiu vandeniu praustis. Veido oda bus ypač skaisti. O jei norite, kad tas vanduo dar ir kvepėtų, galima įberti ramunėlių, kitų vaistažolių, rožių žiedlapių.

– Gintaro rūgštis – viena gintaro sudedamųjų dalių.

– Moksliškai nustatyta, kad gintare yra maždaug iki 9 proc. gintaro rūgšties. Jau sovietmečiu buvo nustatyta, kad gintaro rūgštis – labai geras biogeninis stimuliatorius. Buvo atlikti bandymai netgi su javais. Ant vieno lauko išbarstyta kažkiek gintaro rūgšties miltelių, kitas augo natūraliai. Paskui pamatyta, kad daug geresnis derlius ten, kur buvo barstoma gintaro rūgštimi. Buvo netgi vaistai nuo alkoholizmo. O vokiškiuose ir rusiškuose interneto puslapiuose rašoma, kad gintaro rūgšties tabletės pagerina savijautą po didelės „šventės“.

– Yra labai įdomių istorijų apie gintarą...

– Vokiškuose XVIII a. pab.–XIX a. pr. šaltiniuose teko skaityti, kad galima sukurti stebuklingą vaistą regėjimui pagerinti. Kai, sulaukus tam tikro amžiaus, sutrinka rega, reikėtų keturių dalykų: gintaro miltelių, opijaus, spirito ir vanago. Vanagą reikia įdėti į paruoštą mišinį ir laikyti 12 mėnesių. Gautu klampoku tamsiu skysčiu reikėtų drėkinti akis ir odą apie jas. Poveikis būtų dvejopas: ne tik regėjimas pagerėtų, bet ir raukšlelės dingtų.

Lrt.lt
Komentarai
Temos Regina, Gintaras
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką