Melsvadumbliai yra grupė vienaląsčių organizmų, randamų beveik kiekviename vandens telkinyje. Vis dėlto, geriausiai jie auga šiltame klimate, ramiuose vandens telkiniuose.
Iš viso yra aprašyta per du tūkstančius melsvadumblių rūšių, tačiau mokslininkai spėja, kad šis skaičius gali būti ir kelis kartus didesnis. Skaičiuojama, kad šie organizmai atsakingi už beveik pusę vandenynuose atliekamos fotosintezės.
Vienas plačiausiai ištirtų valgomųjų melsvadumblių yra spirulina (lot. Arthrospira platensis), pavadinimą gavusi dėl savo formos, kuri žiūrint per mikroskopą primena spiralę.
Spirulina kaip maistinė medžiaga vertinama jau ne vieną šimtmetį. Iš istorinių šaltinių žinome, kad tam tikras melsvadumblių rūšis reguliariai vartojo actekai, o spirulina buvo labai mėgstama vietinių Sacharos dykumos genčių Afrikoje.
Tikriausiai jie greitai pajuto teigiamą šių augalų poveikį, tačiau nė nenutuokė, kokį baltymų ir mineralų „užtaisą“ jie slepia.
Džiovintoje spirulinoje yra apie 50-70% pilnai išbaigtų baltymų. Tai reiškia, kad juose yra visos 18 aminorūgščių, iš kurių 8 yra nepakeičiamos, t.y. gaunamos tik su maistu.
Taip pat joje gausu mikro ir makro elementų: geležies, fosforo, kalio, kalcio, cinko, seleno, chromo, vario), vitaminų (B grupės, taip pat C, D ir E), gama-linoleno rūgšties ir t.t.
Pagal grynąjį kiekį viename grame spirulinos aptinkamas naudingųjų medžiagų kiekis prilygsta maždaug kilogramui vaisių ir daržovių.
Tačiau verta atsiminti, kad juos valgome ne tik dėl vitaminų bei mineralų, bet ir dėl skaidulinių medžiagų, kurios yra būtinos normaliam žarnyno darbui.
Tyrinėti spiruliną pradėta visai neseniai – tik septintajame dešimtmetyje, tad apie jos naudą mokslininkai kalbėti dar tik pradeda. Vis dėlto, atlikti tyrimai pateikia daug žadančių išvadų, tad tikėtina, kad šio melsvadumblio pavadinimą ateityje girdėsime vis dažniau.
