Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Andrius Dzidolikas: kodėl tyli Lietuvos šviesuomenė?

Andrius Dzidolikas
Andrius Dzidolikas
Šaltinis: ikrauk.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

Kovo 27-ąją Lietuvos universitetų rektorių konferencija (LURK) griežtai pasmerkė Rusijos Federacijos veiksmus Ukrainos atžvilgiu ir paragino Vakarus agresorių iš Rytų bausti griež...

Kovo 27-ąją Lietuvos universitetų rektorių konferencija (LURK) griežtai pasmerkė Rusijos Federacijos veiksmus Ukrainos atžvilgiu ir paragino Vakarus agresorių iš Rytų bausti griežtai, nes Rusijos veiksmai [...] „griauna pamatinius demokratijos principus, brutaliai gniuždo prigimtinę žmogaus teisę apsispręsti ir veikti laisvai“.

Skaitant širdžiai ir sielai jautrų raginimą, prisiminiau, kad ketvirtoje klasėje turėjau griežtą mokytoją, ji vis liepė paskaityti, pasidomėti daugiau, nei „liepia programa“. Tad pasidomėkime daugiau ir pabandykime atsakyti į klausimą, ar Lietuvos universitetai iš tiesų yra pilietiški?

Ketvirtoje klasėje turėjau griežtą mokytoją, ji vis liepė paskaityti, pasidomėti daugiau, nei „liepia programa“.

Žurnalo „Veidas“ specialistai, kurie mėgsta žvelgti giliau, 2011-ųjų gegužę suskaičiavo, jog Vilniaus, Kauno technologijų, Mykolo Riomerio, Vytauto Didžiojo, Vilniaus Gedimino technikos, Lietuvos sveikatos mokslų, ISM vadybos ir ekonomikos universitetuose, taip pat Muzikos ir teatro, Dailės akademijose ir VU Tarptautinio verslo mokykloje dirbo 4355 dėstytojai. Bibliotekos darbuotojai, administracija, ūkio darbuotojai ir mokymo pagalbinis personalas, tikėkimės, liko neįtraukti.

Nieko sau statistika. Dabar, prisimindami tuos tūkstančius Lietuvos akademinės bendrijos narių, iškelkime sau kelis jautrius, galbūt net jautresnius, nei kad kelia Jos Ekscelencija Dalia Grybauskaitė, klausimus. 

Kodėl apie pagrindines valstybės problemas – socialinę atskirtį, skurdą, emigraciją, savižudybes, nedarbą – sužinome ne iš profesorių, docentų ar daktarų laipsniais pasipuošusių mokslininkų? Jei lietuvių kalba nori pasiskaityti kokybiškos ekonomikos kritikos, skaitai doc. Aušra Maldeikienę, jei politikos, – Artūrą Račą ir pogrindinę spaudą, jei trokšti susirgti lėtine depresija, pradėti piktnaudžiauti alkoholiu ar mušti savo vaikus, pakanka keletą kartų per savaitę pasklaidyti „Lietuvos ryto“ puslapius.

Vardindami objektyviai diskutuojančius, kokybiškai rašančius, kritiškai mąstančius viešojo diskurso dalyvius, vargu, ar suskaičiuotume iki kelių šimtų.

Ir tai... viskas? Tai kur likusieji keturi tūkstančiai?

Žinoma, kvaila ir neatsakinga smerkti mokslo darbuotojus, atsižvelgiant į dėstytojų darbo krūvius ir parašomų mokslinių straipsnių kiekį, ypač užsienio moksliniuoe leidiniuose. Sutikime, mokslinė veikla atima laiko.

Kvaila ir neatsakinga smerkti mokslo darbuotojus, atsižvelgiant į dėstytojų darbo krūvius ir parašomų mokslinių straipsnių kiekį.

Tačiau klausimas, – o kas mums darbo, mieli ponai, kad dirbate iki devinto prakaito? Jeigu eilinis pilietis specialiai nenaršo pogrindinės spaudos šaltinių ar nesikapsto po Karo akademijos mokslinių publikacijų aruodus, jam beliekia vartyti dienraščių lyderio popierinę versiją ar skaityti „Delfi“ internete. Kodėl Seimui po peticija neignoruoti Tautos nuomonės dėl referendumo paskelbimo tarp pasirašiųsiųjų atrandame vos keliasdešimt akademinės bendruomenės atstovų? Kur kiti? Juk Lietuvos mokslininkai, kaip vaikai, – didžiausias „mūsų visų turtas“, mūsų ateitis. Tad kurgi jų balsai?

Mano nuomone, sudėtingas problemas piliečiams ne tik gali, bet ir privalo aiškinti šviesiausi mūsų valstybės protai. Apie socialinę atskirtį, skurdą, emigraciją, savižudybes, nedarbą galime pasiskaityti ir sisteminės žiniasklaidos kanaluose.

Nepaprastai liūdna, jog kai tik kalba pasisuka apie politinę korupciją, VSD ryšius su „Lietuvos rytu“, su (GALIMA!) a.a. Vytauto Pociūno žūtimi, apie Mečio Laurinkaus ir Rolando Pakso „draugiškus santykius“, FNTT skandalus, apie Algimantą Matulevičių, kuriam užčiaupti tas pats VSD ima kurpti „KGB-istinę praeitį“, apie Snoro ir Ūkio banko griūtis, Dalios Grybauskaitės biografiją, rezonansines milijonų litų išsvaitymo bylas, apie Konstituciio Teismo diktatūrą, Konstitucijos pažeidinėjimus, prokuratūros nusikalstamus veiksmus, valatkų, pumprickaičių, jakilaičių, kūrių ir kitų „naujosios kartos“ lietuvių melo analizę randame tik pogrindinėje spaudoje. Iškiliausi gimtinės mokslininkai – tyli.

Docentai, garbės daktarai, profesoriai, habilituoti daktarai, akademikai, – tyli. Eiliniai piliečiai tikrai nekalti, kad portalai atsisako spausdinti nepatogius straipsnius. O juk tūkstančiai Lietuvos mokslininkų, jeigu norėtų, pogrindinės spaudos svetaines savo vertingais pamąstymais verste užverstų. Temų – nors vežimu vežk.

Galų gale kodėl nei vienam iš Lietuvos universitetų atstovų nekelia problemų faktas, kad Mykolo Riomerio universiteto rektorius prof. Alvydas Pumputis kaip laimi, taip laimi rektoriaus rinkimus. Šitiek metų vadovauja „dinamiškam, konkurencingam ir europietiškam“ universitetui. Ir tokiomis „demokratinėmis procedūromis“ teisės universiteto studentams demonstruojamos  valstybės teisinės sistemos vertybės?

Ar nebus teisus Vytauto Didžiojo universiteto sociologijos daktaras Andrius Švarplys, teigdamas, jog Lietuvos kairė yra „popierinė“?

„Vienas iš cambridgo (M.Adomėnas) gali postringauti apie politinę civilizaciją ir čia pat spjaudyti ant V.Landsbergio, jau nekalbant apie mergaitę iš “subinių ir gaidžių” klipuko. O kitas iš warwicko (A.Bielskis) gali iki pažaliavimo dėstyti teorinės kairės subtilybes ir čia pat vienoje radijo laidoje pareikšti, kad visas pedofilijos skandalas [išskirta- A. D.] buvo tiktai vienos ponios ėjimo į Seimą istorija. Turbūt būtų sunku rasti didesnę tikrosios kairės parodiją nei toks nesugebėjimas matyti lietuviško establismento veikimo.

Tokiai kairei pasirodo tinka viskas, prieš ką kovojo visi didieji kairieji, kas yra kairės alfa ir omega – politinis ir ideologinis establishmentas.

Vis dėl to knygos nėra realybė. Ne kitaip“.

PS: Aleksandras Solženicynas, sugrįžęs iš lagerio, dar keletą metelių, kaip pats rašo, mėgavosi tremties „malonumais“: dėstė fiziką ir matematiką viename tolimame Sovietų Sąjungos Kok Tereko kaime, galėjo sau leisti skaityti „prie lempos“, nusipirkti kitų neįtikėtinų dalykų, pvz., mašą bulvių ar lašinių. „Turėdamas tokius imlius vaikus, Kok Tereke aš pasinėriau į dėstymą ir trejus metus (o galbūt dar daug metų) buvau laimingas vien dėl to“ (Gulago archipelagas, t. III, iš rus. k. vertė Sigita Papečkienė, Vincentas Stravinskas).

A. Solženicynas genialiai savo gyvenimo pavyzdžiu įrodė, kas nutinka valstybei, kai jos šviesiausi protai šalies interesus aukoja didesnio atlyginimo ar šiltesnės kėdės vardan. Todėl nepilietiškai atrodo daugumos Lietuvos mokslininkų pozicija skaudžiausių šalies problemų atžvilgiu.

Nepilietiška todėl, kad mes negirdime Jūsų balso.

Naujienų galite įkrauti skaitytojų naujienų portale ikrauk.lt, siųsti el. paštu 15min@15min.lt arba parašyti per „Facebook“ paskyrą štai čia.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt