Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Skaitytojas: Ar šauktinių kariuomenė sustiprins gynybą?

Lietuva atsisakė šauktinių, bet norintys ginti tėvynę kviečiami užsirašyti į savanorių pajėgas ir ateiti tarnauti profesinėje kariuomenėje.
Andriaus Vaitkevičiaus / 15min nuotr. / Lietuva atsisakė šauktinių.
Šaltinis: ikrauk.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

Paskaičiau vieną Dovydo Pancerovo pranešimą ir užplūdo daugybė minčių, kurias norisi pasidalinti. Patinka DP rašymo stilius, siekis suvienyti piliečius ir t.t. Visa tai labai...

Paskaičiau vieną Dovydo Pancerovo (toliau DP) komentarą ir užplūdo daugybė minčių, kuriomis norisi pasidalinti. Patinka DP rašymo stilius, siekis suvienyti piliečius ir t.t. Visa tai labai kilnu ir įkvepia. Tačiau be šio autoriaus, pastaruoju metu užgimus visai galybei „gynybos ekspertų“ sunku patylėti, kai dalijami patarimai, kaip ir kas turėtų būti. Vos prieš porą metų turbūt tie patys „ekspertai“ pasisakinėjo, kad Lietuvos kariuomenei (toliau LK) pinigų gana, kiek yra, nes ir taip tai yra šalies parazitas (kariuomenė), kuris nereikalingas. Nes, šiaip ar taip, kas gi mus puls? O jei puls, tai nuo ko jie apsaugos?

Temos, kuriomis dabar imta ypač spekuliuoti: ginkluotės įsigijimas (kokios ir kiek jos reikia LK) bei šauktinių klausimas ir panašūs. Iš vienos pusės gerai, kad tarp piliečių mezgasi diskusija šiomis temomis, tai rodo šiokią tokią visuomenės brandą gynybos klausimais (vien pats faktas, kad tai tapo aktualu). Bet, kita vertus, prie to mus atvedė pakitusi saugumo situacija regione. Tačiau ko verta nuomonė žmogaus nė nesisudūrusio su kariuomene? Kaip gali žinoti, kas yra geriau, jei pats tame nedalyvavai?

Ar tikrai saugumo situacija šalyje pagerėtų, jei kiekvienas namuose turėtų ginklą?

Taip, galima paskaityti, pasižiūrėti kitų šalių patirtį. Bet kitoje šalyje yra ir kiti gyventojai, su kitu mentalitetu bei kitomis saugumo problemomis, tad dabar labai mėgiamas Izraelio pavyzdys man atrodo kiek keistai. Ar mes turime šitokią karinę pramonę? Ar nuolat kariaujame su terorizmu savo pasienyje ir šalyje? Panašumų yra, bet visai skirtingo lygmens, sakyčiau. Ar tikrai saugumo situacija šalyje pagerėtų, jei kiekvienas namuose turėtų ginklą? Jokiu būdu neoponuoju Dovydui, su daugybe jo išsakytų minčių sutinku, tačiau noriu išdėstyti savo nuomonę apie šauktinius.

Nuo 2008 metų, kai koviniame padalinyje tarnybą baigė paskutinis privalomosios tarnybos šauktinis iki šių dienų nuėjome didelį kelią, kaip naujai atkurta kariuomenė. Ir esu įsitikinęs, kad tas kelias nebuvo perniek, ar neteisinga kryptimi (nekalbu apie biudžeto mažėjimą). Pirmiausiai vien dėl to, kad netekę šauktinių turėjome išmesti iš galvų suvokimą, kad yra kareivis, kurį reikia nusiųsti ir kontroliuoti, kol atliks vieną ar kitą darbą/užduotį. Staiga dingus šauktinukams, seržantus nukrėtė tarsi elektra. Nuo sovietmečio egzistavusios „paniatkės“ dingo, darbus daryti reikia, pasiųsti nėra ką, vadinas reiks eit ir daryt pačiam? Trukome kone porą metų, kol išsigydėme įsišaknijusius posovietinius suvokimus apie kariuomenės struktūrą, užduočių atlikimą, kovinį rengimą ir t.t.

Staiga dingus šauktinukams, seržantus nukrėtė tarsi elektra. Nuo sovietmečio egzistavusios „paniatkės“ dingo, darbus daryti reikia, pasiųsti nėra ką, vadinas reiks eit ir daryt pačiam?

Nelikus šauktinių, tapome kariuomene, kuri užsiima karyba, o ne patalpų plovimu, lapų grėbimu ar bortelių dažymu. Tvarkos palaikymui ilgainiui susiformavo Įgulų aptarnavimo tarnybos, dienotvarkėse dingo tokie įrašai, kaip aplinkos tvarkymas, ar panašūs su karyba nelabai susiję užsiėmimai. Pradėjome dalyvauti pratybose su NATO, išvykome į Tarptautines Operacijas didesne apimtimi, ir pasirodėme ten puikiai, esame vertinami sąjungininkai, užimame aukštas pozicijas tarptautiniuose štabuose užsienyje. Nežinau ar viskas būtų taip sklandžiai įgyvendinta su šauktiniais.

Kodėl? Atsakymas paprastas – ar daug pasaulio pamato žiurkėnas bėgdamas savo rateliu narvelyje kambaryje? Panaši situacija ir su šauktinių kariuomene, – kovinio rengimo ciklas užsisuka metų cikle. Per jį identifikuojamos daugiausiai individualių įgūdžių spragos. Vadinasi, spragas taisome ir taip sukamės individualių įgūdžių ratuke.

Taigi mokome karį veikti kaip asmenį, o ne kaip komandą. Mat į kolektyvinį rengimą galime pereiti, kai turime individualiai paruoštus karius. Ir taip nuo skyriaus, prie būrio, tada prie kuopos ir galiausiai iki bataliono. Kad karys nueitų kelią iki bataliono pratybų, mažiausias ciklas yra 3 metai. Nebuvę kariuomenėje nesupras, bet galiu užtikrinti, kad bataliono lygmens pratybos su prastai parengtais kariais bus cirkas, ne pratybos. Nekalbu apie rimtas operacijas.

Žinoma, galite sakyti, kad tokių profesionalų daug išugdyti negalime ir tikrame konflikte vis vien dalyvaus nepatyrę, gal net kariuomenėje nebuvę piliečiai. Ir būsite iš dalies teisūs. Tačiau esu įsitikinęs, kad šiuo metu sukurta sistema yra gera, tik reikia užsukti ją visu pajėgumu, o ne teoriniame lygmenyje. Kaip manote, ar jūsų vadovaujamoje įmonėje darbo kokybė būtų geresnė, jei darbus atliktų policijos atvaryti viešųjų darbų gavę piliečiai, ar praėję atranką ir motyvuoti darbuotojai?

Atsakymas akivaizdus, tai kodėl apie kariuomenę galvojama kitaip? Tiems, kas sako, kad žmonės, nešaukiami į kariuomenę, užauga nežinodami iš kurios pusės šauna ginklas, pasiūlymas - BKM (baziniai kariniai mokymai). Trumpai, aiškiai per keletą mėnesių įgyti bazines žinias, būti įtrauktam į rezervą ir dalyvauti kartotiniuose mokymuose kas penkerius metus.

Ši programa vykdoma tik dalinai, kaip filmo „treileris“. Jis tik parodo, koks galėtų būti filmas. Taip ir čia nustatomi skaičiai, kiek galima pašaukti į rezervistų mokymus, kiek į BKM. Infrastruktūra nepakankama. Viską palaipsniui galima padidinti, taip sudarant sąlygas BKM praeiti kuo didesniam žmonių skaičiui. Jaunuoliui, ką tik baigusiam mokyklą, tai puiki proga kažkuo užsiimti, nulipti mamai „nuo sprando“ ir pasirašyti profesinę kario sutartį 4 metams. Iki 24 metų susiformuos asmenybė, ateis noras tęsti mokslus. Tikėtina, kad ir supratimas, kuri sritis žmogų domina. Didelė moksleivių dalis stoja tam, kad stoti „kažkur“, kas vėliau bus negalvoja. Tad ketveri metai kariuomenėje padėtų apsispręsti, suteikdami pridėtinę vertę stojant į universitetus, kolegijas. Be to, per 4 metus tarnybos parengsime rimtą rezervistą, kuris turės pakankamai individualių įgūdžių, tikėtina, kad bus dalyvavęs rimtuose tarptautiniuose mokymuose, praėjęs visą kovinio rengimo ciklą.

Taigi, kaip ir dera demokratiškoje šalyje, pasirinkimo laisvė ir galimybės šiuo atveju tikrai yra. Nori susipažinti su kariuomene – BKM, Šaulių sąjunga. Nori susieti gyvenimą su karyba, tačiau turi kitą veiklą – KASP. Nori pamėginti kario duonos, praeiti vyriškumo mokyklą iki studijų, prisidėti prie Tėvynės gynybos – siek profesinės karos tarnybos, pradžiai bent 4 metams, galbūt patiks, pasiliksi ilgiau. Turi vadovavimo įgūdžių, jauti, kad karyba tau pašaukimas – LKA. Schema yra visiems atvejams.

Žinoma, kai kurie sakys, kad šaukimas – tam atvejui, jei nepavyks surinkti reikiamo BKM skaičiaus. Esu beveik įsitikinęs, kad bus sunku surinkti, nes dar tik metai, kai pradėjome viešai kalbėti, gilintis, suprasti, kas yra šalies gynyba, kad tai visų mūsų reikalas.

Šalies gynybą sudaro ne tik  ginkluotas pasipriešinimas. Daugybė žmonių bus naudingesni ne išmokę valdyti ginklą, o įgiję gerą, mėgiamą specialybę. IT specialistai, ekonomistai, chemikai, menininkai ir visi kiti tiek pat svarbūs savo šaliai ir gali padaryti daugiau nei ginklai.

Iki šiol apie karybą vyraujantis supratimas buvo labai simbolinis. Ir visai natūralu, kad ne visi nori eiti į kariuomenę ar BKM. Šalies gynybą sudaro ne tik  ginkluotas pasipriešinimas. Daugybė žmonių bus naudingesni ne išmokę valdyti ginklą, o įgiję gerą, mėgiamą specialybę. IT specialistai, ekonomistai, chemikai, menininkai ir visi kiti tiek pat svarbūs savo šaliai ir gali padaryti daugiau nei ginklai. Tereikia vienybės ir noro puoselėti savo šalį. Paties DP deklaruojamas liberalumas, laisvė, galimybės rinktis būtų dalinai paminti priverstiniu šaukimu. Jeigu tai bus suprantama, kaip pareiga, tikiu, kad ir nekelsime klausimo „surinksime ar nesurinksime reikiamą BKM skaičių“, norinčiųjų bus pakankamai.

Aš noriu vadovauti būriui, kurio kariai atėjo į kariuomenę norėdami patys, gal net ruošėsi, sportavo, kad tik praeitų visas reikiamas atrankas, o ne tokiam, kurio kariams nepavyko išsisukti nuo šaukimo. Tuo ir skiriasi kolektyviniai ūkiai nuo šiuolaikiškų įmonių: nedarai darbo, kuriam buvai priimtas – būsi atleistas, yra laukiančių labiau motyvuotų. Kokia retorika šaukimo atveju? Nedarai - nubausiu, sužlugdysiu tave, kaip asmenybę, imsiuosi priemonių įbauginti...

Savanoriškumas, susivokimas – štai kur visų mūsų jėga. Visuotinis pasipriešinimas agresoriui, valios parodymas, kad ne viskas ginklu sprendžiama. Geriau vienas motyvuotas, nei trys ieškantys progos pasprukti iš mūšio lauko.

Išsakyta nuomonė jokių būdu neatspindi oficialių kariuomenės pozicijų, tai tik asmeninis požiūris.

Naujienų galite įkrauti skaitytojų naujienų portale ikrauk.lt, siųsti el. paštu 15min@15min.lt arba parašyti per „Facebook“ paskyrą štai čia.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt