Ketvirtadienį visą Lietuvą sukrėtė žinia, kad iš gyvenimo pasitraukė didelė asmenybė – aktorius Vytautas Šapranauskas. Žiniasklaidoje matėme daugybę pačių geriausių atsiliepimų, liaupsių jo talentui, užuojautos žodžių artimiesiems. Po jo mirties... O kur visi šie žodžiai buvo anksčiau?
Kodėl anksčiau dauguma žmonių, pasigedę jo eteryje kai jis turėdavo vesti kokią laidą ar renginį, negalvojo apie jo talentą, o puse lūpų, o kai kurie ir garsiai bei atvirai pareikšdavo – užgėrė?
Ir kalbu ne vien apie amžiną atilsį Vytautą Šapranauską. Ne vien apie žinomus žmones. Kalbu apie paprastus žmones – kiekvieno iš mūsų draugą, kaimyną, kolegą. Kas pastebi žmogaus dorybes, talentus, kad ir ne tokius ryškius, gerus darbus dar žmogui esant gyvam? Kas atvirai pagiria žmogų, paskatina jį? Kodėl turime laukti kol žmogus išeis anapilin, savo ar ne savo noru, kad galėtume pasakyti "šito žmogaus mums labai trūks"? Kodėl užuot pagyrę žmogų, dažniau pastebime tai, ką jis blogo padarė, kur suklydo ir piktdžiugiškai skaičiuojam tas klaidas? Tik kai jo nelieka, staiga ateina suvokimas, kad tos jo klaidos ar ydos buvo niekis, palyginus su tuo, koks geras jis buvo ir kaip šio žmogaus žemėje trūks.
Visu tuo noriu pasakyti, kad turėtume dažniau įžvelgti gėrį žmoguje, o ne džiūgauti jam suklupus, nes kiekvienas žmogus yra unikalus ir šioje žemėje – vienintelis ir nepakartojamas. Gal tada rečiau apraudosime tuos, kuriuos galėjome išgelbėti, o ta pagalba nieko nekainuoja – tiesiog būti vienas kitam geresniais, malonesniais ir ne tokiais abejingais.
