Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Nustokime kalbėti apie seksualines mažumas, kol nieko apie jas neišmanome

Gėjų paradas Niujorke
AFP/„Scanpix“ nuotr. / Gėjų paradas Niujorke
Šaltinis: ikrauk.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

Tie, kurie dažnai rašo arba bent jau daug skaito, puikiai žino – jeigu nori išjudinti širšių lizdą, tereikia prabilti apie mažumas. Tautinės mažumos, tiesa, audras ir nepasitenkinimą įžiebia jau rečiau – jų padėtis įtvirtinta ir įstatymais, ir teismų sprendimais, todėl vietos emocijoms beveik nebelieka.

Tačiau, bandant užverti vieną prarają, šalia atsivėrė tikra bedugnė. Čia jau kalbu apie kitą mažumų grupę – seksualines mažumas. Nesunku pastebėti, kad šiuo klausimu visuomenė nuolat simuliuojama ir dirbtinai audrinama. Žmonės įvairiais straipsniais ir televizijos laidomis įtraukiami į vertintojų ar net teisėjų vaidmenis, ir yra raginami spręsti tokius klausimus: ar gali vyras mylėti vyrą? O moteris moterį? Ak, negi jiems ir santuoka reikalinga? Paaštrinimui pridedami pamąstymai ir retoriniai klausimai apie įvaikinimą tos pačios lyties šeimose.

Tokie pasvarstymai, aišku, retai būna motyvuoti ir racionalūs – dažnai jie  primena šiurpias siaubo pasakėles su augančia įtampa. Jei du tos pačios lyties atstovai susituokia, tai jau baisu, bet jei jie nusprendžia įsivaikinti – tai jau pakvimpa kriminalu. Panašių istorijų, aišku, skaitė ir girdėjo daugelis.

Gaila, tačiau tokių opių ir aktualių klausimų svarstymas kažkodėl nekelia jokios gėdos. O turėtų. Ir šiuo atveju gėda kalbėti ne apie problemas. Gėda dėl to, kaip apie jas kalbama – dažniausiai buitiniu lygmeniu, žeminančia retorika, pasitelkus ironišką kontekstą ir nesiremiant į jokį žinių pagrindą.

Tie, kurie daugiausia viešai pasisako seksualinių mažumų klausimais, tesupranta viena – kitokių žmonių yra, tačiau bet koks kitoniškumas – tai nenormalumo ir grėsmės signalas, todėl su tuo reikia kovoti. Kitaip sakant, jie supranta, kad yra kitokių, tačiau jų suvokimas apie tai, kas yra lytis, kas yra seksualinės mažumos, prasideda ir baigiasi nežinojimu, neigimu, neišmanymu. Greičiausiai kažkur sąmonėje, paminėjus seksualinių mažumų ar lytiškumo klausimus, kai kuriems žmonėms iškyla Ruslano Kirilkino ar „Eurovizijos“ Končitos figūros. Ir viskas, daugiau nieko, nes tai – vienintelis jų patyrimas ir turima informacija apie kažką, kas yra „už normos ribų“.

Nesistebiu, kai žmonės sako, kad kalbos apie seksualines mažumas jiems kelia siaubą. Nes man irgi baisu apie tai kalbėti, bet klausytis – dar baisiau. Tačiau tylėti – ne išeitis. Kalbėti reikia daugiau, bet tik ne tiems, kurie kalba dabar. Daugelis politikų, aptariančių seksualinių mažumų klausimus, taip pat ir tie, kurie diskutuoja apie abortus, moters kūną ir kitus pačius opiausiu dalykus, susijusius su lytiškumu, dažniausiai mus papiktina. Ir tai – nieko nuostabaus. Pikta todėl, kad ir pačios mažumos, ir likusieji intuityviai jaučia, kad mums sakoma daug netiesios. O ją girdime todėl, kad tiesos tiesiog nėra kam pasakyti. Ir čia atsiveria problemos esmė – mes neturime tikrų akademikų, profesionalų ir lyčių studijų specialistų, kurie argumentuotai ir drąsiai galėtų aiškinti pačius opiausius ir nepatogiausius klausimus.

Mūsų aukštosios mokyklos šluojasi pinigus ir būriais „kepa“ teisininkus, ekonomistus, politologus ir šiaip žmones, turinčius tik bendras socialines žinias, tačiau kur specialistai, kurie pateiktų mums atsakymus feminizmo, seksualinių mažumų, lytiškumo klausimais? Šie klausimai ir teisingi atsakymai į juos – tai naujo vėjo gūsis, kuris neabejotinai pakeltų mūsų demokratinės valstybės burę. Vakarų šalys dabar labai aktyviai juda į priekį, spręsdamos tuos klausimus, kurių mes kol kas nė suformuluoti teisingai nemokame.

Gaila, tačiau pastebėjau, kad tie, kurie nori kalbėti apie feminizmą, gėjus ar lesbietes, sulaukia baudos jau vien už tai, kad ištarė kurį nors iš šių „nepatogių“ žodžių. Kadangi pati jau kurį laiką domiuosi lyčių studijomis, tačiau visiškai atsidėti joms negaliu, nes tam, kaip minėjau, nėra sudarytos atskiros mokymo programos, aktualius klausimus nuolat bandydavau kaip įmanoma „pritempti“ prie tų kontekstų, kurios studijavau. Jei mokiausi reklamos – ieškojau joje feminizmo ideologijos ar seksizmo apraiškų; studijavau literatūrą – narsčiau būtent moteriškumo sąvoką joje. Rezultatas? Studijuoti tai, kas patinka, labai įdomu, tačiau galiausiai susidaro įspūdis, kad problema – ne lytiškumo ar seksualumo klausimai, o studentas, kuris pasirenka juos nagrinėti.

Laimei, yra ir gerų atradimų – kai kurie jauni akademinio pasaulio atstovai jau gali leistis į įdomias, konstruktyvias diskusijas tais „nepatogiais“ klausimais ir skatina domėtis, nerti gilyn, nepasiduoti stereotipiškam suvokimui. Aš tikiu, kad su laiku atsiras ir daugiau tokių ryžtingų žmonių, kurie ras mokslinį interesą lyčių  bei seksualinių mažumų studijose ir pagaliau pradės diskusiją nuo pat pradžių. Kitaip sakant, pirmiausiai mes turime žinoti, kas yra lytis, kas yra vyriškumas, kas yra moteriškumas ir taip toliau, sąvoka po sąvokos. Turėdami šį pagrindą, galėsime kelti jau bendresnio pobūdžio klausimus apie meilę, santuoką ar šeimą. Ir tik tada mes galėsime pareikšti savo nuomonę, reikia gėjų santuokų, ar ne; normalu moteriai svajoti ne apie princą, o apie princesę, ar ne; leisti vyrui segėti sijoną ar verčiau užmėtyti jį akmenimis.

 

 

Naujienų galite įkrauti skaitytojų naujienų portale ikrauk.lt, siųsti el. paštu 15min@15min.lt arba parašyti per „Facebook“ paskyrą štai čia.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt