Kai žmonės verkė dėl anglų kalbos egzamino, kad tekstą skaičiusio diktoriaus akcentas blogas, šaipiausi. Kai liejosi aistros dėl lietuvių kalbos egzamino, kad temos blogos, iš jų pats ir žvengiau. Bet kai ateini į istorijos egzaminą, kuriam rimtai ruošeisi, mokeisi apie KARUS, SUTARTIS, KONFERENCIJAS, KURIOS TIKRAI NULĖMĖ ISTORIJĄ, o atėjęs gauni kažkokį išsidirbinėjimą apie stilius ir pastatus, tai jau yra apgailėtina.
Labiausiai asmeniškai mane sunervino dalis, susijusi su architektūros stiliais. Nuo 40 iki 48 pratimo. Susidarė toks įspūdis, kad laikiau dailės egzaminą, o ne istorijos. Šios užduotys sudarė net 20 tšk.!
Labiausiai asmeniškai mane sunervino dalis, susijusi su architektūros stiliais.
Svarbiausia, kad jos buvo sudėtinės. Taigi mokinys, neatsakęs, tarkim, 44-osios, negali atsakyti 45-osios užduoties. Suprantu, kad egzaminui reikėtų žinoti gotikos stilių, Renensanso amžių. Bet kokio velnio reikia juos atskirti pagal šaltinį ir žinoti jo bruožus?
Dailės A lygyje apie tai mokomasi, bet ne istorijos pamokose. 12 klasės 90 proc. kurso sudaro XX amžius. Daugiausiai Pirmasis ir Antrasis pasaulinis karas, Šaltasis karas.
Egzamine buvo tik Miuncheno sutartis, apie jokį Šaltąjį ar Antrąjį net iš tolo neužsiminta. Tai kam reikėjo eiti į mokyklą?
