Spalio 6–7 dienomis jau trečią kartą Aukštadvaryje vyko renginys „Powerdog“ – šunų jėgos, ištvermės bei greičio varžybos. Pagrindiniai renginio dalyviai – įspūdingo stoto šunys, kurių veislės pavadinimas ar išvaizda gąsdina ne vieną. Tai amerikiečių pitbulterjerai, amerikiečių Stafordšyro terjerai bei jų mišrūnai.
Nors susirinko neva agresyvių veislių atstovai, varžybos buvo taikios. Pagrindinės jų rungtys – šuolis į aukštį, lipimas į sieną, svorio tempimas, mažylių lenktynės, kabojimas. Virvės traukimas – vienintelė rungtis, kurią iš dalies būtų galima pavadinti kontaktine, nes virvę šunys tempė tarpusavyje.
„Powerdog“ jėgas bandė ir kitų veislių atstovai – belgų aviganiai, bokseriai, bulterjerai, mažylių lenktynėse debiutavo mažiausias dalyvis – toiterjeras. Renginyje dalyvavo ir gyvūnų globos organizacijos VšĮ „Lesė“ globojami keturkojai.
„Šis renginys galėtų būti atsakingo šuns auginimo pavyzdžiu“, – įspūdžiais dalijosi „Lesės“ savanorė Ugnė Nedzinskaitė. – „Visi šunys prižiūrėti, blizgančiu kailiu. Visi susitelkę į užduočių vykdymą ir šeimininkų komandas. Aplinkui nemažas triukšmas – švilpimas, plojimai, palaikymo šūksniai, emocijos liejasi per kraštus, bet keturkojų sportininkų tai visiškai neveikia – jie susikaupę vykdo užduotis arba nekantriai laukia savo eilės. Artėjantis prie bet kurio šuns žmogus sukelia ne lojimą, o džiugų uodegos vizgėjimą ir norą susipažinti. Būtent taip turi būti auginamas gyvūnas – su juo turi būti dirbama, ugdomas paklusnumas, noras žaisti, o ne agresija. Pažiūrėkit, renginio metu bet kuris žmogus galėjo paglostyti bet kurį šunį. Taip turėtų būti ir gatvėje.“
Renginio organizatoriaus Kęsto Zaikausko tvirtinimu, tokios varžybos ganėtinai populiarios užsienyje. Kaimyninėje Lenkijoje vyksta jau aštuonerius metus, kitose Vakarų šalyse – dar ilgiau. Paklaustas, kodėl pasirinko šią Lietuvoje dar nežinomą sporto šaką, o ne, sakysime, vis populiarėjantį kinkinių sportą, Kęstas atsako nenorėjęs apsiriboti viena sporto šaka.
„Šitie šunys sukurti sportui, jie universalūs, tinka bet kokioms rungtims. Jie azartiški, stengiasi įtikti šeimininkui, stiprūs, judrūs ir ištvermingi. Be to, norėjosi paneigti Lietuvoje, deja, gajų įsitikinimą, esą jie tinka vien kovoms. Jie tinka viskam – tiek sportui, tiek kaip šeimos šunys. Viskas priklauso nuo šeimininko sąmoningumo. Mūsų tikslas – tai parodyti visuomenei“. Ir išties, varžybose „nepaglostomų“ šunų nebuvo. Kaip ir incidentų.
„Jei kieme įrengsime krepšinio aikštelę, į ją dalis vaikų ateis pažaisti, dalis paplepėti, kažkas galbūt parūkyti, o bus ir tokių, kurie laužys ir niokos. Bet aikštelės nepaliksi likimo valiai, organizuosi treniruotes, varžybas, anksčiau ar vėliau didelė dalis rajono vaikų užuot šlaistęsi gatvėmis įsitrauks į aktyvų laisvalaikį. Tas pats ir su šunimis – žmogus turi suprasti, kad didžiuotis šunimi verta ne tada, kai jis agresyvus ir nevaldomas, kai jis puola kitus gyvūnus ar žmones, o tada, kai įveikia konkrečią, išmatuojamą ir įvertinamą užduotį. Tada gali pasakyti: mano šuo šitoj srity geriausias. Bet tam, kad jis tikrai būtų geriausias, reikia darbo. Daug darbo. Nes sportas su šunimi – tai visų pirma dresūra, auklėjimas, kontakto su šeimininku formavimas, paklusnumo ugdymas ir tik tada sportinių rezultatų siekimas. Tai – gyvenimo būdas“, – mintimi dalijosi renginio organizatorius.
Tiek renginio dalyviai, tiek žiūrovai negailėjo šiltų atsiliepimų. „Pamačiau šunyse savitą grožį, jėgą, aistrą sportui, šeimininkai linksmi ir emocingi“, – apie renginį atsiliepė viena žiūrovių. „Labai smagu, kad šiose varžybose dalyvauja tiek mažų šuniukų, o jas stebi teik vaikų. Vadinasi, auga nauja atsakingų augintojų karta“, – pastebėjo kita.
